Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras

Paskutiniai atnaujinimai

Šiandien:
    Žvakių liejimas
     Šventinių meduolių kepimas ir puošimas
Per mėnesį:
    Veikla

Mes Facebook'e

Kontaktai

Biudžetinė įstaiga
Mokyklos g. 17, Kaltanėnų mstl. 18239 Švenčionių r.
Tel. (8 387) 44 368
Įstaigos kodas 190507837
El.p. kaltanenu.utc@gmail.com

Žiūrėti didelį vaizdą

Darbo laikas:
I – V 7.00 – 20.00
VI - VII 13.00 – 20.00

Klientams pageidaujant, darbo laikas gali būti pratęstas (mob. tel. 8 615 57 534)

play-icon Naujienos play-icon Švenčioniškiai svečiavosi Suvalkijoje

Švenčioniškiai svečiavosi Suvalkijoje

Nepastebimai greitai sukasi metų ratas: žiemą keičia pavasaris, vasarą – ruduo. Įsibėgėjus rudens sezonui bei šiek tiek sulėtėjus įvairių darbų ir veiklų tempui, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro kolektyvas nusprendė ir šiais metais turiningai paminėti Pasaulinę turizmo dieną: siekdamas kelti savo darbuotojų profesinę kvalifikaciją bei plėsti Švenčionių krašto visuomenės pažinimo akiratį, pačiame spalio viduryje nutarė apsilankyti Suvalkijos krašte. Juolab, kad gimtoji Aukštaitija jau daugiau ar mažiau išvažinėta, išvaikščiota ar perplaukta, šiek tiek pažįstama ir Dzūkija, užpernai ir pernai aplankyti žymesni Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos pažintiniai objektai, o štai Suvalkija, prisiglaudusi kairiajame Nemuno krante bei apimanti didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį, iki šiol vis likdavo nuošaly. Todėl ši, tegu ir vienos dienos, pažintinė kelionė į suvalkiečių žemę, buvo labai laukta bei gana ilgokai planuota: prisiminti seni kontaktai, kruopščiai sudėliotas detalus maršrutas, pasirinkti patraukliausi objektai – tiek, kiek per sparčiai trumpėjančią įpusėjusio rudens dieną galima suspėti aplankyti bei pamatyti.

Kalbant apie Suvalkiją, vertėtų bent trumpai priminti, kad šis kraštas skirtingais istorijos periodais vadintas ir Sūduva, ir Užnemune: beje, seniausias šio regiono pavadinimas – Sūduva, nes pasaulio istorijoje prieš beveik du tūkstančius metų paminėta, kad čia gyveno sūduvių gentis; vėliau, kai po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo 1795 m. Sūduva (taip pat Lenkijos dalis su Varšuva) atiteko Prūsijai, ją imta vadinti Užnemune – tai iš esmės geografinis terminas, reiškiantis iš likusios Lietuvos pusės žvelgiant į anapus Nemuno kairiojo kranto plytinčias žemes. Na, o Suvalkijos pavadinimas iš visų trijų regiono pavadinimų yra vėlyviausias (tarp kitko, ir daugiausiai istorikų bei etnologų diskusijų sukėlęs), atsiradęs tik po 1867-ųjų metų: šis pavadinimas kilo nuo Suvalkų gubernijos, kuri gyvavo nuo 1867 metų iki I-ojo Pasaulinio karo, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai. Tęsiant kalbą apie šį kraštą, nemažiau svarbu prisiminti, kad XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos dalyje esančių kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė (literatūrinė) lietuvių kalba. Be to, Suvalkijos regionas – savito likimo žemė. Pasak istorinių šaltinių, nuo 1795 m. iki XIX a. pab. (iš dalies ir kelis vėlesnius dešimtmečius) jos ūkinė visuomeninė raida vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos. Šiame krašte anksčiausiai Lietuvoje (XIX a. pradžioje) panaikinta baudžiava ir vėlesnės žemės reformos suteikė valstiečiams asmens laisvę; dėl geresnių ekonominių ir kultūrinių sąlygų čia anksčiau nei kitur Lietuvoje atsirado iš valstiečių kilusi tautinė lietuvių inteligentija. Kaip įrodymą tereikia prisiminti tik keletą ryškiausių šviesuolių, kuriuos mūsų tautai išaugino Suvalkijos (Sūduvos) žemė: visuomenės veikėją, pirmąjį laikraščio „Aušra“ redaktorių, vieną iš svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininką, gydytoją Joną Basanavičių, gydytoją, prozininką, poetą, publicistą, kritiką, vertėją, laikraščio „Varpas“ redaktorių, Lietuvos himno autorių Vincą Kudirką, Lietuvos kalbininką, literatūrinės lietuvių kalbos normintoją Joną Jablonskį, poetę Salomėją Nėrį. 

Taigi, norint įsitikinti Suvalkijos žemės išskirtinumu, Švenčionių krašto atstovams beliko išsiruošti į pažintinę ekskursiją ir savo akimis pamatyti šį kraštą. Po kelių valandų kelionės pirmąja šarma alsuojantis rudens rytas atvėrė horizonte išnykstančias Suvalkijos lygumas, akimis neaprėpiamus dirbamų laukų plotus bei kur ne kur tolumoje kyšančius pavienių medžių siluetus ar išsibarsčiusias ūkininkų sodybas - žvelgiant į šį peizažą, rodos, net ausyse ėmė skambėti ne kartą girdėtos dainos melodija: Tu padainuok, šaunus bernioke,/ Iš Suvalkijos lygumų/ Ir tau pritars javai nunokę/ Ir senas gluosnis prie namų... Pakeliui aplenkus didžiuosius Suvalkijos regiono miestus (Marijampolę ir Vilkaviškį) bei pasukus Užbalių miestelio (Vilkaviškio r.) pusėn, kelių sankryžoje ekskursijos dalyvius pasitiko maloniai nusiteikusi šio krašto atstovė, mokytoja Rita Eidukaitienė, sutikusi atvykusius aukštaičius lydėti visos viešnagės po Suvalkijos (Sūduvos) regiono Vilkaviškio kraštą metu. Belieka pridurti, kad šis susitikimas su R. Eidukaitiene nebuvo neatsitiktinis – taip ekskursijos vadovas, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius Kęstutis Lisauskas po trisdešimt dviejų metų atgaivino kontaktą susitikdamas su buvusia savo bendrakurse. Ir ką gi, svetinga suvalkietė atvykusius Švenčionių krašto atstovus pakvietė trumpam užsukti net į savo namus – čia jau puikavosi gausiai vaišėmis nukrautas stalas, kuris kaipmat išsklaidė mitą apie tariamą suvalkiečių šykštumą.

Visgi atvykę aukštaičiai ilgai nepiktnaudžiavo svetingumu – greitai suskubo leistis į tolimesnę kelionę. Pirmasis svarbus pažintinis objektas – Ožkabalių kaime (Bartninkų sen., Vilkaviškio r.) esanti Jono Basanavičiaus gimtinė. Čia, jaukioje Suvalkijos ūkininko vienkiemio sodyboje, kurioje atkurta XIX a. pabaigos - XX a. pradžios pasiturinčio valstiečio gyvenamoji aplinka su to laikotarpio išplanavimu (gimtoji J. Basanavičiaus sodyba Antrojo pasaulinio karo metais sudegė), lankytojus pasitiko gidė Agnė Brazaitienė įdomiai pateikusi pikantiškomis detalėmis paįvairintus J. Basanavičiaus biografijos faktus, atskleidusi jo šeimos narių tarpusavio santykių niuansus, trumpiau tariant, paskatinusi kiek kitokiu žvilgsniu pažvelgti į J. Basanavičiaus asmenybę ir jo gyvenimą. Lankytojams apsižvalgius po gyvenamąjį namą bei savo akimis pamačius čia saugomus kelis asmeninius lietuvybės puoselėtojo daiktus, muziejaus gidė pakvietė pasivaikščioti ir pasidairyti po kitus sodybos pastatus bei susipažinti su Suvalkijos regionui būdingais muziejaus eksponatais: žemės ūkio padargais, namų apyvokos daiktais ir pan. Keli įdomesni, iki šiol nematyti eksponatai: prietaisas, skirtas drobėms lyginti, pakabinamas medinis dėklas, skirtas dalgio pustyklei – gerokai nustebino apsilankiusiuosius. Ekskursijos dalyvių dėmesį patraukė ir sodybos kiemo centre plačiai išsikerojęs didžiulis senas kaštonas, kuris, pasak gidės žodžių, mena patį J. Basanavičių: šis medis, nors ir nukentėjo senąją sodybą nusiaubusio gaisro metu, visgi išsaugojo gyvastingumą, atsigavo ir dabar net nežada pasiduoti metų naštai. Beje, dar reikėtų paminėti, kad Jono Basanavičiaus gimtinėje organizuojamos įvairios edukacinės programos mokiniams ir suaugusiems (sodyba priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui). Susipažinę su J. Basanavičiaus tėviške, atvykusieji, aišku, užsuko ir į šią sodybą supantį Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną, kuriame dabar ošia net 14 atskirų ąžuolų giraičių: o juk viskas prasidėjo dar 1989 m. pavasarį, kai šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos buvo pradėtas sodinti ąžuolynas, nes šie medžiai - mūsų pagarbos protėviams, kurie buvo tvirti kaip ąžuolai gindami gimtąją žemę, simbolis. 

Atsisveikinę su Ožkabaliais, ekskursijos dalyviai pasuko Vištyčio miestelio (Vilkaviškio r.) link. Pasiekus jį – pasukta į kairę palei Vištyčio ežerą, kurio atsiradimą apipynę nemažai padavimų, todėl ir šįsyk prisimintas vienas iš jų. Beje, ledyninės kilmės Vištyčio ežeras – ne tik didžiausias ir giliausias Suvalkijos krašto ežeras, bet ir pats švariausias. Tačiau ,,Lietuvos Baikalu“ vadinamo ežero tik nedidelė dalis priklauso Lietuvai, didžioji dalis - Rusijai priklausančiai Kaliningrado sričiai. Toliau bekeliaujant besitęsiančių laukų tolius pakeitė visai netikėtai atsiradusi miškų juosta (todėl kraštovaizdis tapo panašesnis į Aukštaitijos), pro akis prašmėžavo Vištyčio ežero pakrantėje įsikūrusių poilsio namų bei kempingų užrašai, o pasukus į šalutinį kelią link eglynu apaugusios ežero pakrantės, sustota ties stebuklingomis galiomis garsėjančio šaltinio, šalia kurio prisiglaudusi kryžiais kryželiais nusėta mažytė kalvelė – taip šių apylinkių gyventojai išsakė savo prašymus tikėdamiesi dieviškos malonės. Keletas minučių tylos ir apmąstymų, po to ekskursijos dalyvių prausimasis tyru šaltinio vandeniu, pasivaikščiojimas Vištyčio ežero pakrante, nuotrauka prisiminimui ,,garuojančio“ ežero, išilgai kurio driekiasi valstybinės sienos ženklai, fone. Belieka pridurti, kad visai netoli, už trijų kilometrų į pietus nuo Vištyčio ežero yra Lenkijos-Lietuvos-Rusijos trijų sienų sankirta. 

Palikę šią ypatingą vietą, Rytų Aukštaitijos krašto atstovai grįžo atgal ir toliau kelionę tęsė per palei ežerą nusidriekusį to paties pavadinimo miestelį tik trumpam žvilgsniu palydėdami Vištyčio regioninio parko lankytojų centrą, Švč. Trejybės bažnyčią, turinčią klasicizmo bruožų. Už kelių kilometrų nuo Vištyčio miestelio, prie pat sienos su Rusija besidriekiančio kelio Vištytis – Kybartai pašonėje - Vištyčio akmuo. Rankomis paliesti ar ant trečio pagal dydį riedulio Lietuvoje viršaus užlipti panoro beveik visi – mat labai jau knietėjo įsitikinti, ar tikrai akmens viršuje yra įdubimas, vadinamas „velnio pėda“. O vėliau, aišku, rūpėjo ir papozuoti šalia geologinio gamtos paminklo – atiduoti privalomą duoklę renginio fotografams. 

Toliau vėl keliauta Suvalkijos lygumų keliais keleliais. Šįkart pasiekus Pajevonių bažnytkaimį, kurio vakarine puse prateka Javonio upė, ekskursijos dalyvių dėmesį patraukė ant kalvos, apaugusios medžiais ir apsuptos kapinaitėmis, stovinti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Smalsuoliams besidairant po šventorių, netikėtai nusišypsojo sėkmė – atvykėlius pastebėjęs Pajevonių parapijos klebonas Francas Kuklys maloniai pakvietė užsukti į šios šventovės vidų. Čia ekskursijos dalyviai pamatė ne tik vykdomus vidaus remonto darbus, bet ir išgirdo bažnyčios pastatymo istoriją. Dar vienas įdomus sutapimas: klebonas atvykėliams prisipažino praeityje turėjęs sąsajų su Švenčionių kraštu – mat prieš daugelį metų, būdamas vikaru, kunigavo Švenčionyse.

Palikus už nugaros Pajevonis, neilgai trukus pasiektas 500 metų skaičiuojantis Bartninkų miestelis (Vilkaviškio r). Čia taip pat prisimintos kai kurios šios vietovės praeities detalės: miesteliui patekus tiesiai į Antrojo pasaulinio karo sūkurį ir smarkiai nukentėjus, 1944-aisiais susprogdinta ir mūrinė jo bažnyčia. Vėliau negavus leidimo jai atstatyti, šalia senosios didžiosios šventovės griuvėsių buvo įrengta kukli medinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnytėlė, kurioje pamaldos vyksta iki šiol. O išlikę senosios bažnyčios griuvėsiai dabar miesteliui teikia išskirtinio žavesio, be to, jie tapo patrauklia vieta menininkų bei fotografų sumanymams įgyvendinti.

Suvalkija (Sūduva) vadinamas lygumų kraštas istoriškai visada gyveno labai turtingai, todėl nereikėtų stebėtis, kad čia buvo puošnių ir turtingų dvarų. Kiekvienas dvaras turėjo savo istoriją, kuri atsispindėjo dvarininkų giminės tradicijose ar veikloje. Visu tuo atvykę aukštaičiai galėjo įsitikinti apsilankę Paežerių dvaro sodyboje (beje, Paežeriai nuo XV a. vid. priklausė Glinskiams, XVII a. vid. – Zabieloms, o XIX a. perėjo dvarininkų Gavronskių nuosavybėn). Šis unikalus Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, klasicizmo epochos kūrinys, prancūzų turistų net vadinamas mažuoju Paryžiumi. Rūmų viduje apsilankiusiuosius ypač sužavėjo barokinės rotondinės salės grožis, o ir visame interjere apstu skulptūrinio dekoro, plastinės puošybos, medžio drožinių. Atvykusiųjų akį patraukė nuo ežero pusės rūmams puošnumo suteikiantis pusapskritis balkonas, ne mažesnį įspūdį paliko ir apsilankymas neogotikinio stiliaus Belvederio (išvertus iš italų kalbos „gražus vaizdas“) bokšte, nuo kurio besižvalgant atsivėrė įspūdinga Paežerių dvaro parko bei ežero panorama. Neliko nepastebėta ir į rūmus vedanti kaštonų alėja, o bene didžiausia šio dvaro parko puošmena – 400 metų amžiaus ribą perkopęs ąžuolas. Prisimenant Paežerių dvarą, reikėtų pridurti, kad 2004 m. rūmuose įkurtas Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras, dvaro oficinoje -Vilkaviškio krašto muziejus, pristatantis meno ir priešistorės ekspozicijas. Be to, dvaro rūmai ir parkas tapo šio krašto visuomenės traukos objektu organizuojant šeimos šventes ar įvairius kitus renginius. Nenoromis atsisveikinę su išskirtinio grožio Paežerių dvaru, ekskursijos dalyviai suskubo užsukti į vieną iš didžiausių Suvalkijos (Sūduvos) miestų - Vilkaviškį.

Tik vakarop praplėšusi pilkų debesų maršką, danguje nedrąsiai šyptelėjo saulė leisdama ekskursijos dalyviams pasigėrėti senųjų Vilkaviškio miesto statinių architektūra, o ypač Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, pastatyta 1881 m. Baltumu tviskantį šio statinio vidaus interjerą pabrėžiantys spalvingi langų vitražai bei lyriškais vaikų balsais skambantys maldos žodžiai sukūrė itin sakralią ir begalinės ramybės prisodrintą aplinką, kurioje net laikas, rodos, trumpam sustojo... Pasigėrėję įspūdinga katedra, renginio dalyviai dar trumpam stabtelėjo ties Vilkaviškio miesto centrinėje aikštėje stovinčiu Jono Basanavičiaus paminklu. 

Saulę nepastebimai pakeitė rausvas mėnulio pilnaties diskas tarsi primindamas ekskursijos dalyviams, kad atėjo laikas pamojuoti vis labiau vakaro sutemų gaubiamam Vilkaviškio miestui bei visam Suvalkijos (Sūduvos) regionui, pakeliui atsisveikinti ir dėkingumą išreikšti šio krašto gidei, mokytojai Ritai. Ši trumpa pažintinė ekskursija – tik pirmas žingsnis į suvalkiečių žemę, nes kelionės organizatoriai tikisi, kad ateityje dar pasitaikys progų artimiau pažinti kitas patrauklias ir įdomias šio regiono vietas.

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        

 


Paskutinis svetainės atnaujinimas: 2017-12-11, Paskutinis puslapio atnaujinimas: 2017-03-16