Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras

Paskutiniai atnaujinimai

Per mėnesį:
    Veikla

Mes Facebook'e

Kontaktai

Biudžetinė įstaiga
Mokyklos g. 17, Kaltanėnų mstl. 18239 Švenčionių r.
Tel. (8 387) 44 368
Įstaigos kodas 190507837
El.p. kaltanenu.utc@gmail.com

Žiūrėti didelį vaizdą

Darbo laikas:
I – V 7.00 – 20.00
VI - VII 13.00 – 20.00

Klientams pageidaujant, darbo laikas gali būti pratęstas (mob. tel. 8 615 57 534)

play-icon Naujienos play-icon Žingsniais apjuosiant Kaltanėnų pusiasalį

Žingsniais apjuosiant Kaltanėnų pusiasalį

 

Žeimenos aukštupio maršrutu, žingsniais apjuosiant Kaltanėnų pusiasalį 

Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui skirti metai jau baigėsi, užleisdami vietą kitiems svarbiems Lietuvos istorijos, jos gyvenimo įvykiams prisiminti bei išryškinti. Vis tik Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro (toliau – Centras) praeitais metais intensyviai ir gana sėkmingai organizuoti ciklo ,,Šimtas žygių Lietuvai“ renginiai dar nepasiekė finalo – šis renginių ciklas tęsis iki pat š. m. Vasario 16-osios. Todėl prasidėjusiems naujiems metams vis labiau įgaunant pagreitį, š. m. sausio 12 d. organizuotas minėto ciklo žygis pėsčiomis ,,Žeimenos aukštupio maršrutu. Kaltanėnų pusiasalis”, kartu skirtas ir Vietovardžių metams paminėti (siekdamas išsaugoti senųjų vietovardžių atminimą bei išskirdamas ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiui su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti, Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius paskelbė Vietovardžių metais – aut. pastaba). Taigi, žengdamas pirmuosius žingsnius Vietovardžiams skirtų metų paminėjimo link, renginio organizatorius nutarė atkreipti dėmesį į Kaltanėnų miestelį akcentuodamas jo atsiradimo priežastis ir svarbiausius praeities bei dabarties gyvenimo įvykius. 

Šįkart į renginį atvyko gražus bendraminčių būrelis iš Svirkų kaimo (Švenčionių r.), kurį subūrė šio kaimo gyventoja Renata Povilėnienė, panorusi artimiau susipažinti su pačiuose Aukštaitijos nacionalinio parko pietuose esančiais Kaltanėnais (beje, šis miestelis – pats didžiausias minėtoje saugojamoje teritorijoje). Savaitgalio renginys prasidėjo nuo pažinties su Centru, jo aplinka bei vykdomomis veiklomis, kurias entuziastingai pristatė šios įstaigos direktorius Kęstutis Lisauskas. Kadangi šis pažintinis renginys vyko Sausio 13-osios išvakarėse, Centro direktorius prisiminė ir tragiškus to meto įvykius pakvietęs visus susirinkusiuosius pagerbti Lietuvos laisvės gynėjų atminimą tylos minute. 

Jau tampa savotiška tradicija, kai organizuodamas įvairius renginius, Centras į pagalbą pasikviečia partnerius, todėl ne išimtis ir šis renginys – su Kaltanėnų miestelio geografine padėtimi, jo gyvenimu lenkų okupacijos, Antrojo pasaulinio karo bei sovietmečio okupacijos metais susirinkusiuosius supažindino gimusi ir augusi Kaltanėnuose, buvusi ilgametė Švenčionių r. Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos geografijos mokytoja metodininkė Jūratė Guigienė. Ji apžvelgė šio nedidelio, tačiau vieno seniausių Rytų Lietuvos bažnytkaimio atsiradimo bei formavimosi prielaidas, dėkingą jo geografinę padėtį Žeimenos upės ir Žeimenų ežero bei susikertančių kelių atžvilgiu (ties šia vietove susikerta keliai Utena–Kaltanėnai–Švenčionys ir Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina) prisimindama ryškesnius 20 a. pradžios ir vidurio istorinius įvykius, žydų tautos genocido faktus ir kt. 

Savaime suprantama, kad tas faktas, jog Kaltanėnai yra įsikūrę Žeimenų paežerėje, ties Žeimenos upės ištakomis, nulėmė ir sudarant minėto pažintinio žygio maršrutą. Kad nutapytumėme aiškesnį, spalvingesnį šio miestelio paveikslą, svarbu atskleisti kai kurias svarbesnes praeities detales: pirmą kartą ši vietovė paminėta kaip Kaltanėnų dvaras, o 2017 m. Kaltanėnai paminėjo garbingą net 585-ių metų sukaktį. Taip pat manoma, jog miestelio pavadinimas kilo nuo šalia jo esančio ežero vardo Kaltanis, pridėjus priesagą –ėnai (išties daug vietovardžių Lietuvoje yra kilę nuo vandenvardžių). Taip pat vertėtų pridurti, kad kaltanėniškiai kalba kiek savotiška rytų aukštaičių-dzūkų tarme, 2008 m. netgi yra išleistas leksikografės Angelės Vilutytės-Rimševičienės „Kaltanėnų šnektos žodynas“ (beje, žodyno sudarytoja, taip pat glaudžiai susijusi su šiuo kraštu – mat yra kilusi iš Kaltanėnų seniūnijai priklausančio Kūrinių kaimo – aut. pastaba). Dar kaltanėniškiai didžiuojasi turį savo vėliavą (joje pavaizduotas Lietuvos bajorų Narbutų, suteikusių privilegiją Kaltanėnuose statyti bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną, medžioklės ragas ir ežerinė lobelija (Raudonosios knygos augalas), auganti tik dviejuose Kaltanėnų seniūnijos ežeruose). Aišku, kad šios vietovės formavimuisi daug įtakos turėjo žuvingas ežeras, susisiekiantis su kitais ežerais, juo ir Žeimenos upe buvo keliaujama nuo seniausių laikų – nuo pat akmens amžiaus. Atsiradus sausumos keliams, Žeimenos, kaip vandens kelio, reikšmė sumažėjo, tačiau upė išliko svarbi – ja buvo plukdomi sieliai. Na, o šiais laikais upė ir ežeras ne tik mėgstama žvejų, bet ir puikiai tinka vandens turizmui. Apie visa tai bei apie Kaltanėnų miestelio gyvenimą žygio metu jo dalyviams kalbėjo šio miestelio atstovė J. Guigienė pailiustruodama savo pasakojimą vienu ar kitu asmeniniu ar vyresniosios kartos žmonių jai patikėtu prisiminimu...

Žygis pėsčiomis prasidėjo smagia žiemos pramoga - renginio dalyviams Žeimenos upės pakrantėje išbandžius sniego batus. O ir pažintis su Kaltanėnais šaltuoju metų laiku įgijo tam tikro pranašumo – atsivėrė šiek tiek kitokie, kur kas atviresni šio miestelio ir jo apylinkių vaizdai. Todėl iškilmingai baltai pasirėdęs miestelis atsivėrė lyg ant delno: bekeliaudami žygeiviai susipažino su senosios Kaltanėnų mokyklos pastatu, išlikusia akligatvinio tipo turgaus aikšte bei ryškia miestelio dominante, prisiglaudusia Žeimenos kairiajame krante – raudonų plytų neogotikine Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia. Ši šventovė iškilo 20 a. pradžioje vietoj čia buvusio pranciškonų vienuolyno (pranciškonai Kaltanėnuose įsikūrė apie 1633 m.), o prieš ją stovėjusios senosios medinės bažnytėlės altoriaus vietą žymi ankstesnio šios parapijos klebono, amžino poilsio atgulusio dabartinės bažnyčios šventoriuje Jeronimo Petriko rūpesčiu pastatytas kuklus paminklas. 

Besidomintiems Kaltanėnais ir jų aplinka, priminsiu, kad Žeimenos upė iš šiaurės ir vakarų gražiai apjuosia senąją šio miestelio miestelio dalį (beje, ši miestelio dalis ir buvusi turgaus aikštė – Aukštaitijos nacionalinio parko urbanistinis paminklas) rytų pusę palikdama du vardus turinčiam ežerui, nebyliai liudydama ir žilą praeitį, ir dar visai netolimus laikus, lyg miražas iškylančius prieš akis: dabartinės parduotuvės ,,.Aibė“ vietoje anuomet stovėjusią karčemą (kaip toje dainoje: ,,Šalia kelio karčema...“), vandens keliu link Vilniaus plukdomų sielių bildesį, nedavusį ramybės Kaltanėnų dvaro ponams (tai jie ir sumanė ties Kaltanėnų dvaru nukreipti tolyn upės vagą – apie tai byloja likusi šios upė senvagė), šv. Antano atlaidų iškilmes skelbiantį varpų gaudesį, pagrindinėje miestelio gatvėje darniai prisiglaudusias žydų parduotuvėles ir jų maldos namų bei mokyklos pastatą, anuomet stovėjusios gaisrinės vietą, praūžusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario baisumus ir kitus vis labiau į užmarštį grimztančius šios garbingos amžiumi vietovės gyvenimo faktus...

Atkarpėlę nužingsniavę miestelio pagrindine Švenčionėlių gatve, lygiagrečiai nusidriekusia palei Žeimenos upę, už didžiojo kelio vingio, žygeiviai, persikėlę per medinį tiltą, jungiantį abudu Žeimenos upės krantus, patraukė jau dešiniąja upės pakrante: pirmiausiai sužinojo, kad čia, nederlingame iškyšulyje (šioje vietoje dabar driekiasi Kaltanėnų dvaro parko apatinė dalis bei įsikūręs baidarių nuomos punktas ,,Locija“), anksčiau aplinkiniai gyventojai džiovindavo šieną bei rišdavo avis, taip pat tų pačių gyventojų iniciatyva buvo suręstas ir pirmasis pėsčiųjų tiltelis, o tarybiniais laikais rajono valdininkai čia netgi planavo įrengti stadioną. Toliau žygio dalyvių maršrutas nusidriekė palei naujausią Kaltanėnų miestelio dalį geležinkelio Švenčionėliai–Utena link. Už jo jau visai šalia pušyno pridengtas, užšalusia akimi į dangų žvelgia miesteliui pavadinimą suteikęs nedidukas Kaltanio ežeras, kurio atsiradimo paslaptį atskleidžia padavimas, poetiškai pasakojantis nelaimingos meilės istoriją (su ja galima susipažinti pavarčius Marijos Baranauskienės knygelę ,,Švogina - Žeimena“, išleistą 2000 m.).

Vis labiau vakarėjant, žygio dalyviai geležinkelio tiltu sugrįžo į kairįjį Žeimenos krantą, tik iš tolo akimis nužvelgdami palei Žeimenos pakrantę bei šios upės senvagę nusidriekusį gatvinį Šakališkės kaimą. Remiantis sukauptais duomenimis, šio kaimo pavadinimo kilmė gana aiški. Mat vietiniai gyventojai nuo seno neturėjo daug žemės, todėl turimą labai brangino. Laukai rėmėsi į Žeimenos upės pakrantę, apaugusią miškais. Laukų rėžių šeimininkai po truputį mišką kirto, dėl to susidarydavo daug šakų, kurias panaudodavo savo būstų statybai, todėl šis kaimas ir vadinasi Šakališkė. Tereikia pridurti, jog įvairūs istoriniai įvykiai neaplenkė Šakališkės kaimo ir jo gyventojų: teko išgyventi lenkinimą, vėliau patirti vokiečių okupacijos žiaurumus, pajusti pokario laikotarpio neramumus. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai beveik visą kaimą sudegino, todėl mažai tėra išlikusių senųjų statinių.

Toliau pasukęs pro kelias, atokiau išsibarsčiusias, bet vis dar Šakališkės kaimui priklausančias sodybas, žygeivių būrelis stabtelėjo ties menininkės Jūratės Stauskaitės (dar ji grafikė, knygų iliustratorė, publicistė ir pirmosios mūsų šalyje neformalios mokyklos steigėja – veikiančios Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos direktorė ir pedagogė) senąja aukštaitiška dvasia ir ištapytomis langinėmis išsiskiriančiais namais, kuriuose ji leidžia savo vasaras. Artimesnis Centro bendravimas su šia menininke užsimezgė prieš gerą dešimtį metų, kai vasaromis Centre (tuomet dar buvusioje pagrindinėje mokykloje) ji pradėjo organizuoti kūrybines stovyklas. 

Besidairydami po atsiveriančias apylinkes, pažintinio renginio dalyviai pasiekė Kaltanėnų kapines, o čia užsukę stabtelėjo ties lietuviškos spaudos platintojo, blaivybės idėjų skleidėjo, knygnešių organizatoriaus, kunigo Jono Burbos kapu. Pasak kaltanėniškių prisiminimų, užfiksuotų kraštotyrinėje medžiagoje, jis buvo taurios sielos žmogus, ypač mylėjęs jaunimą. Remdamas knygnešius, visuomet turėdavo lietuviškos spaudos, todėl knygelių duodavo paskaityti ir mokiniams. Be to, Jonas Burba buvo laikomas geriausiu ano meto Vilniaus vyskupijos pamokslininku (praeitų metų kovo mėn. vykusios kvalifikacinės pažintinės ekskursijos į Kauną dalyviai, apsilankę Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, surado šį švietėją, kaip pasižymėjusį knygų skleidimo organizatorių, įrašytą 1940 m. pastatytos Knygnešių sienelės II lentoje – aut. pastaba).

Nors tolimesnis pažintinio žygio maršrutas turėjo tęstis vakarine Žeimenų ežero pakrante, visgi įvertinus aplinkybes, pasirinktas trumpesnis šios atkarpos variantas – keliauti lygiagrečiai ežero pietinės dalies vingiuojančiu pėsčiųjų ir dviračių taku, vėliau, jau pasukus į Nepirių gatvę, pasiekti Žeimenos ištakas. Pakeliui susipažinta su dar vienu dėmesio vertu objektu – teberymančiu seniausiu miestelio namu, kol galiausiai po kelių minučių ramaus žingsniavimo pasiektas ir Kaltanėnų pusiasalio kraštas - čia iš ežero glėbio išsprūdusi Žeimena neša savo vandenis tolyn į pietus... Kitoje upės pusėje – senojo Kaltanėnų dvaro vieta, netoliese ir buvusios ungurinės liekanos... Beje, pažintinio renginio dalyvių žingsniais apjuostas Kaltanėnų pusiasalis pateikė dar vieną malonią staigmeną – 2018 m. tyrinėję archeologai pačiame jo smaigalyje atrado piliakalnį (pasak archeologo dr. Gintauto Zabielos, piliakalniai skleidžia žinią, kad mes esame kraštas, turintis labai seną istoriją), todėl Centras, organizavęs šį žygį, vienas pirmųjų išryškino šį neeilinį įvykį... Todėl tą vėlyvą šeštadienio popietę ant Kaltanėnų piliakalnio, prie liepsnojančio turistinio laužo, susirinkę žygio dalyviai dar kartą prisiminė tolimą praeitį teigdami, jog šįsyk jų susibūrimo ant piliakalnio misija kur kas lengvesnė: nereikia atremti aršaus priešo puolimų – tereikia tik liudyti mūsų krašto praeitį ir skelbti žinią aplinkui...

Prisimindamas pažintinio žygio ,,Žeimenos aukštupio maršrutu. Kaltanėnų pusiasalis” akimirkas, renginio organizatorius labai tikisi, kad pažintis su Kaltanėnais žygeiviams paliko ne tik malonius įspūdžius, patenkino žingeidumą, bet ir dar labiau sustiprino jų norą aktyviai bei turiningai praleisti laisvalaikį artimiau pažįstant įvairias Švenčionių krašto vietas. Taip pat renginio organizatorius dar kartą dėkoja Kaltanėnų miestelio atstovei J. Guigienei, padėjusiai pateikti savo bei kitų vietinių gyventojų atsiminimais papildytą šio gražaus ir savito Rytų Aukštaitijos miestelio praeities gyvenimo mozaiką.






























Paskutinis svetainės atnaujinimas: 2019-06-12, Paskutinis puslapio atnaujinimas: 2019-01-22