Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras

Paskutiniai atnaujinimai

Mes Facebook'e

Kontaktai

Biudžetinė įstaiga
Mokyklos g. 17, Kaltanėnų mstl. 18239 Švenčionių r.
Tel. (8 387) 44 368
Įstaigos kodas 190507837
El.p. kaltanenu.utc@gmail.com

Žiūrėti didelį vaizdą

Darbo laikas:
I – V 7.00 – 20.00
VI - VII 13.00 – 20.00

Klientams pageidaujant, darbo laikas gali būti pratęstas (mob. tel. 8 615 57 534)


Mūsų krašto vietovardžiai byloja


Užmirštais Kaltanėnų apylinkių kaimų ir vienkiemių takais beklaidžiojant...

 

Siekiant išsaugoti senųjų vietovardžių atminimą, praėjusieji 2019-ieji Seimo nutarimu buvo paskelbti Vietovardžių metais. Šia iniciatyva Vyriausybė siekė akcentuoti senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdinčią „etnologinę, lingvistinę, istorinę, kultūrinę“ ir kitą svarbią bei saugotiną informaciją, kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalį. Todėl ypatingas dėmesys buvo skirtas išsiaiškinti, ką byloja kaimų ir kitų gyvenamųjų vietų pavadinimai.

Etnologas Libertas Klimka sako, kad vietovardžiai neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Tiems objektams nykstant, juos pertvarkant, vietovių pavadinimai iš vartosenos taip pat išnyko arba buvo pakeisti. Anot L. Klimkos, Lietuvos kraštovaizdis ypač keitėsi sovietmečiu, kai buvo vykdoma melioracija, naikinami vienkiemiai, kūrėsi kolūkinės gyvenvietės. Pavyzdžiui, nuo 1959-ųjų per 30 metų iš gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5600 kaimų pavadinimų. Daugumos išnykusių vietovių pavadinimai atskleidžia to krašto realijas, nutikusius įvykius, kraštovaizdžio išskirtinumą. Kartais pavadinimą pagal savo pavardę suteikdavo tam tikroje vietoje apsigyvenęs žmogus. O kartais būdavo ir atvirkščiai – žmogaus pavarde tapdavo vietovardis.

Todėl pasinaudojus sukaupta kraštotyrine medžiaga, norisi vėl praminti užmirštus Kaltanėnų apylinkių kaimų ir vienkiemių takus prikeliant senosios kartos žmonių  papasakotus prisiminimus... Juk šiandien gyvendami išnykusių vienkiemių vietoje, dauguma vietinių žmonių jau nemena jų senųjų, tikrųjų pavadinimų. Todėl verta pasidžiaugti, jog buvusios Švenčionių r. Kaltanėnų pagrindinės mokyklos jaunieji kraštotyrininkai, vadovaujami tuometinės istorijos mokytojos, kraštotyros būrelio vadovės Vandos Filipavičienės, dar prieš ketvirtį amžiaus iš užmaršties prikėlė išnykusių kaimų bei vienkiemių pavadinimus, kad ateinančios kartos nors iš užrašų žinotų jų prosenelių gyventų vietovių pavadinimus bei jų istorijas. Tuomet savo prisiminimais pasidalino Kaltanėnų miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojai: Hubertas Rukšėnas, Emilija Valčackaitė, Edvardas Grigėnas, Bronė Grigėnienė, Kazys Voickus, Petras Lamauskas, Česlovas Polito, Bronius Lazauskas, Galina Golubeva, Janina Čibirienė (deja, dauguma jų kaip ir pati mokytoja V. Filipavičienė šiandien jau iškeliavę Anapilin). O dabar šia sukaupta kraštotyrine medžiaga noriai dalinamės su visais, kuriems įdomi bei svarbi Kaltanėnų krašto praeitis.

Agatavos vienkiemis yra į šiaurės vakarus nuo Kaltanėnų miestelio. Tai vieno šių dienų ūkininko trobesiai – čia gyvena Hubertas Rukšėnas su šeima. Šis vienkiemis turėjo Agatavo pavadinimą, tačiau sovietmečiu jis išnyko ir dabar ši vieta vadinama Beržijos kaimu, t. y. įgijo gretimo kaimo pavadinimą.

Agatavo vienkiemio pavadinimas kilęs iš žemės savininkės Agotos vardo. Ji buvo našlė, vėliau nusipirko žemės ir ištekėjo už lenko Kevinskio, kuris su šeima išvažiavo į Lenkiją, o namus paliko Sadkūnui. Sadkūnaitė pardavė namus Rukšėnaitei, kuri turėjo du sūnus – vienas iš jų ir šiandien čia tebegyvena.

Justiniškės (kt. Justinavas) vienkiemis yra į šiaurės vakarus nuo Kaltanėnų miestelio, nutolęs maždaug 1 km atstumu. Pavadinimas kilo nuo kadaise čia gyvenusio Justino. Justinas buvo bežemis, bet gana gražus vyras, todėl patiko dvarininko Kopciaus pusseserei, o ši ir ištekėjo už jo. Dvarininkas Kopcius padovanojo 8 ha žemės, todėl jaunavedžiai pasistatė nedidelius namelius. Jie turėjo vieną sūnų, kuris pokario metais žuvo.

1951 m. sudegus Kuklių kaimui, į Justiniškę, vienišos ir pasiligojusios Justino žmonos prašymu, atsikėlė Grigėnų šeima. Kadangi jie vieniša senute rūpinosi ir ją slaugė, vėliau paveldėjo jos namus, kuriuose tebegyvena.

Konstantinavo vienkiemis yra į šiaurę nuo Kaltanėnų miestelio. Jame gyveno Kazys ir Stefanija Voickai. Šią sodybą S. Voickienė paveldėjo iš savo tėvo Konstanto Nalivaikos, todėl pagal tėvo vardą ir pats vienkiemis gavo pavadinimą Konstantinavas. Kai sovietai užėmė Lietuvą ir prasidėjo kolektyvizacija, išnyko ir šio vienkiemio pavadinimas. Dabar niekas jau nebevadina Konstantinavu, o tiesiog – Kaltanėnų vienkiemiu.

K. Nalivaika gyveno ir dirbo Kaltanėnų dvare, priklaususiame dvarininkui Mardvynovui (beje, pats Mardvynovas buvo išlaidus dvarininkas: dalį dvaro pragėrė, dalį kortomis pralošė, o kitą dalį pardavė, vėliau ir jį patį sovietmečiu išvežė į Sibirą). Ten jis sutiko savo būsimą žmoną Julę, su kuria sukūrė šeimą. Dirbdamas pas dvarininką susitaupė pinigų ir iš jo nusipirko 20 ha žemės (dalis pinigų buvo paskolinta iš banko, todėl teko labai sunkiai dirbti, kad atiduotų skolas). K. ir J. Nalivaikos, dar dirbdami dvare, susilaukė dukros Stefanijos, kuri ir liko gyventi tėvų namuose.

K. Voickus, kilęs iš Gaveikėnų, už pagalbą Lietuvos partizanams pokario metais (buvęs žvejys miško broliams perduodavo maistą) buvo ištremtas 10-iai metų į Vorkutos akmens anglies kasyklas. Sugrįžęs po tremties sutiko savo būsimą žmoną Stefaniją ir apsivedęs 1957 m. apsigyveno Konstantinave, pradėjo dirbti geležinkeliečiu. Vėliau K. ir S. Voickai apsigyveno Kaltanėnų miestelyje, o jų du vaikai šaknis įleido Vilniuje.

Edvardavo viensėdis buvo apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Kaltanėnų miestelio, prie pagrindinio kelio Kaltanėnai – Molėtai. Šioje vietoje, prie pat geležinkelio, kelias daro posūkį, o dešinėje jo pusėje buvo Edvardavo (ko gero, šis pavadinimas taip pat kilęs nuo asmenvardžio, tik nėra tikslesnių duomenų) vienkiemis. Jame gyveno ūkininkas Sklenskus, kuris turėjo 20 ha žemės. Dabar šioje vietoje - kultūrinės pievos, iškastas melioracijos griovys.

Juzefavo viensėdis – dvarelis stovėjo prie geležinkelio, šalia kelio Švenčionėliai – Labanoras. Dvarelio savininkas buvo lenkas Sklenskis, turėjęs daugiau nei 70 ha žemės. Nors žemę dirbo tarnai, ponas buvo sąžiningas, žmonių neskriaudė. Dvarelį sunaikino rusai, dvarų nacionalizacijos metais.

Remiantis archyviniais duomenimis, Kaltanėnų parapijos Romos katalikų sąraše minimas nuo 1836 m. kaip Juzefovo užusienis (vienkiemis).

P.S. Juzefavas turbūt yra kita, ankstesnė Edvardavo viensėdžio pavadinimo versija.

Antaniškės (kt. Antanavo) vienkiemis yra į pietryčius nuo Kaltanėnų miestelio. Vienkiemį sudarė du gyvenamieji namai su kitais pastatais. Vienkiemis iš trijų pusių apsuptas miško, tik pietinėje dalyje – laukas. Arti gyventojų nėra, arčiausiai – Kaltanėnų miestelis. Pagrindinė susisiekimo priemonė buvo dviratis arba valtis plaukiant per netoliese esantį Žeimenų (vietinių vadinamo Nepirių) ežerą. Čia gyveno Jono Lukoševičiaus šeima, auginusi daug vaikų, kurie išaugę pasklido kas kur: kas išvažiavo į Latviją, kas įsikūrė Lietuvoje. Vienas iš sūnų, Kazimieras, vedė ir pasistatė gretimai sau gyvenamą namą (todėl ir atsirado dvi sodybos). Žemės turėjo 16 ha, kurią pirko iš Kaltanėnų dvaro savininko Mardvynovo.

Vienkiemis Antanovu vadinosi lenkų okupacijos laikais. Vokiečių okupacijos metu šis pavadinimas buvo sulietuvintas į Antaniškę. Vietinių gyventojų jis vadintas taip pat dvejopai.

Šiandien Antaniškėje tik likę apleisti pastatai liudija, kad čia kažkada gyveno žmonės.

Remiantis archyviniais duomenimis, ši vietovė Kaltanėnų parapijos išpažinties ir šv. Komunijos einančių žmonių sąraše minima nuo 1865 m. kaip Antaniškės užusienis (vienkiemis).

Palabažio kaimelis yra 5 km į šiaurę nuo Kaltanėnų, miškų prieglobstyje. Tai senas kaimas. Pasak vietinių žmonių pasakojimų, čia žmonės gyveno carinės Rusijos laikotarpiu. Gyventojų buvo nedaug, pirmieji įsikūrė neturtingi žmonės, kurie mažesne kaina negu kur kitur nusipirkdavo žemės plotelį. Žemė nederlinga, nes aplink - smėlinis dirvožemis. Tais laikais miško gėrybės irgi nebuvo gyventojams pragyvenimo šaltinis, nes mažai kas supirkdavo uogas arba grybus. Lenkų okupacijos metais Palabažio kaime gyveno Lamauskų, Lamėnų ir dar pora šeimų. Vėliau laikas čia gyvenusias šeimas išblaškė: vieni išsikėlė gyventi į Kaltanėnus, kiti išvažiavo į miestus ir iš kaimo liko tik jo pavadinimas.

Dėl Palabažio kaimo pavadinimo kilmės duomenų nėra.

Zavodės kaimelis buvo netoli Palabažio. Pavadinimas kilęs nuo čia veikusios nedidelės gamyklėlės (vietinėje tarmėje gausu slavizmų, o iš rusų kalbos išvertus zavod – gamykla). Žmonės miške pjovė kelmus ir čia gamino terpentiną. Kaime gyveno tik dvi šeimos: Mikėno ir Valčacko. Per karą su vokiečiais šis kaimelis išnyko ir dabar likęs tik žmonių atsiminimuose.

Pavalčackės vienkiemis buvo einant nuo Kaltanėnų į vakarus, 300 m nutolęs nuo Kuklių kaimo. Ten yra kalniukas, o jo dešinėje pusėje buvo Pavalčackė, kurioje gyveno Ignasiaus Valčacko šeima. Šalia namo buvo didelis sodas, o vandenį nešdavo iš Gilūto ežero. Dabar Pavalčackėje niekas negyvena.

I. Valčackas dirbo Kaltanėnų dvare pas poną Mardvynovą - prižiūrėjo miškus. Dar pasakojama, kad netoli Pavalčackės vaidendavosi: einant link Liedelės kaimo yra tarsi toks įdubimas ir ten, sutemus, kas eitų ar važiuotų, visi matydavo kažką nepaprasto (mitologinę būtybę). Ir pats Valčackas tuo ne kartą įsitikino.

Zaliesiaus dvarelis buvo tarp išnykusių Kamčatkos ir Šilaikiškių kaimelių. Dvarelio savininkas buvo daktaras, kuris gyveno ir dirbo Švenčionėliuose. Į Zaliesių jis atvažiuodavo tik poilsiauti.

Zaliesiaus pavadinimo kilmė neaiški (galbūt kilęs iš slavizmo, iš vietos nuorodos za lesom – už miško).

Sivickų kaimelis buvo į šiaurės vakarus nuo Šilaikiškių. Čia gyveno dviejų brolių, Juozo ir Povilo, šeimos. Šeimos pragyveno iš dirbamos žemės, o vertėsi labai sunkiai. Juozas Sivickas turėjo tris dukras ir sūnų: vokiečių okupacijos metais sūnus išvažiavo į Vokietiją ir ten pasiliko gyventi, o dukros ištekėjo.

Šiandien nėra jokio ženklo, kad čia buvo Sivickų vienkiemis, visur auga miškas.

Šilaikiškių vienkiemis buvo į šiaurę nuo Kamčatkos. Čia gyveno Stasys Čiučiurka su šeima. Turėjo vieną dukrą. Kai jis mirė, dukra pardavė namus ir išvažiavo į miestą. Dabar sodybos vietoje auga vešlus miškas.

Galinių vienkiemis nuo Linkiškių buvo nutolęs į šiaurę apie 400 m. Kaimelis apaugęs mišku. Čia gyveno Čiučiurkos: Juozas, Jonas, Viktoras, Pranas ir Janė. Mirus tėvams, du broliai apsivedė ir namus pasidalino pusiau. Nuo to laiko ši vietovė vadinasi Galiniais. Netrukus mirė Jonas, o Viktoras, Antrojo pasaulinio karo metais traukiantis vokiečiams, pabėgo, nes buvo dirbęs policijoje. Greitai pasiligojo ir Juozas, palikdamas vieną sūnų, tačiau šis namus kažkam pardavė. Taip ilgainiui liko tik vieni pamatai, menantys, kad čia gyveno žmonės.

Kamčatka yra apie 300 m į šiaurės rytus nuo Čiučiurkų. Kamčatkos kaimelyje dar lenkų okupacijos laikotarpiu gyveno Vasilijus Samsonas, Vasilijus Golubevas, Josifas ir Griška. Dauguma gyventojų turėjo žemės, ją dirbo ir iš to gyveno. Be to, dar dirbo ir kitus darbus: Golubevas pjovė lentas rankiniu būdu, Griška taip pat dirbo su lentomis. Kadangi visi gyventojai buvo rusų tautybės, vokiečių okupacijos laikotarpiu Kamčatkoje visi gyventojai labai vieningai laikė paslėptus pabėgusius rusų kareivius. Taip pat vokiečių okupacijos metu visi gyventojai išvažinėjo kas kur: Vasilijus išsivežė savo namus, Samsono pastatus nupirko Polita, kitus patys gyventojai išardė ir pardavė. Dabar net ženklo nebėra, kad čia kažkada buvo gyvenvietė, o anksčiau dirbamų laukų vietoje auga miškas.

Kodėl šis kaimelis vadinosi Kamčatka nėra žinoma. Vietiniai žmonės mano, kad galbūt todėl, kad ši vieta nutolusi nuo kitų gyvenviečių ir buvo miške.

Linkiškės buvo nutolusios apie 2 km į šiaurę nuo Kaltanėnų. Kaime, įsikūrusiame tarp miškų, carinės Rusijos laikotarpiu gyveno Juozas Lazauskas ir jo du broliai: Anupras ir Antanas. Gyveno jie dviejose sodybose. Jie turėjo apie 19 ha žemės, iš kurios ir pragyveno. Lenkų okupacijos metu senieji Lazauskai mirė palikdami savo sūnus. Jaunieji Lazauskai, kaip ir jų tėvai, dirbo žemę iš to pragyvendami. Vokiečių okupacijos metais Linkiškėse išaugo dar viena sodyba – Bronius Lazauskas pasistatė namus.

Linkiškių gyventojai buvo lenkai, kurie žemę pirko iš dvarininko Mardvynovo. Vietiniai gyventojai sako, kad kaimo pavadinimas kilo nuo to, kad šis žemės laukas buvo nuošalyje nuo visos Mardvynovo žemės.

Kaimo gyventojų skaičius įvairiais laikotarpiais keitėsi.

Iš archyvų: Kaltanėnų parapijos Romos katalikų sąraše ši vietovė minima nuo 1865 m. kaip Linkiškių palivarkas.

Susipažinę su vis labiau į užmarštį grimstančia išnykusių Kaltanėnų apylinkių kaimų ir vienkiemių istorija, šiais metais, pasitikdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos 30-metį, pasitelkime atmintį, apmąstykime ir įvertinkime, kaip pasikeitė mūsų kraštas per paskutinius dešimtmečius: ką savito bei vertingo suspėjome ir sugebėjome išsaugoti, o ką per savo abejingumą ar aplaidumą praradome... Ir kas gi kitas brangins mūsų gimtojo krašto palikimą, jei ne mes patys?..

 

Pagal buvusios istorijos mokytojos, kraštotyros būrelio vadovės Vandos Filipavičienės kartu su jaunaisiais kraštotyrininkais 1994-1997 m. surinktą medžiagą parengė bei archyviniais duomenimis papildė Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro metodininkė Danutė Rastenienė.

 


Paskutinis svetainės atnaujinimas: 2020-03-20, Paskutinis puslapio atnaujinimas: 2020-03-13