Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras

Paskutiniai atnaujinimai

Mes Facebook'e

Kontaktai

Biudžetinė įstaiga
Mokyklos g. 17, Kaltanėnų mstl. 18239 Švenčionių r.
Tel. (8 387) 44 368
Įstaigos kodas 190507837
El.p. kaltanenu.utc@gmail.com

Žiūrėti didelį vaizdą

Darbo laikas:
I – V 7.00 – 20.00
VI - VII 13.00 – 20.00

Klientams pageidaujant, darbo laikas gali būti pratęstas (mob. tel. 8 615 57 534)

play-icon Naujienos play-icon Rytų aukštaičiai viešėjo Žemaitijoje

Rytų aukštaičiai viešėjo Žemaitijoje

Šiais metais Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras jau organizavo visą eilę renginių, skirtų Etnografinių regionų metams ir Lietuvos Nepriklausomybės 25-mečiui paminėti, o patį pirmą spalio savaitgalį dar surengė ir dviejų dienų trukmės pažintinę ekskursiją po Žemaitiją, siekdamas Švenčionių rajono atstovams pristatyti įdomesnius žemaičių krašto objektus išryškinant šio etnografinio regiono savitumą. Prie tokio sumanymo įgyvendinimo prisidėjo ir faktas, kad jau kelis kartus Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras organizavo pažintines ekskursijas suteikdamas galimybę atvykusiems žingeidiems žemaičiams pasidairyti po gražiausias Rytų Aukštaitijos vietoves – taip atsirado noras ir mūsiškiams pasižvalgyti kitur.

Spalio pradžia ekskursijos dalyviams įteikė dosnią dovaną - kone vasariškai šiltas savaitgalis buvo turtingas įspūdžių ir įdomių pažinčių, todėl kelionės akimirkos, praleistos garsioje žemaičių žemėje, įsiminė ilgam. Žemaitijos žemė keliautojus pasitiko jaukiu saulės šypsniu, suardančiu tirštame rūke skendinčius šio krašto laukų tolius, retkarčiais perskirtus upių vingiais ar tolumoje dunksančių miškų juosta...

Pirmiausia ekskursijos dalyviai valandėlei pasuko link Rietavo - Žemaičių aukštumos rytuose išsidėsčiusio ir kunigaikščių Oginskių kultūros paveldu garsėjančio miesto. Pasižvalgę po jo centrinę dalį, užsuko į neoromantinę, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštę Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. O apžiūrėję šventovės vidų, aplankė mišraus stiliaus Rietavo dvaro parką: susipažino su parko alėjomis, aikštėmis, gėlynais, skulptūromis, malūno tvenkiniu, kurį puošia net keturios salos, ir kitais objektais. Kelionės dalyviai žavėjosi ne tik originaliu paminklu, pastatytu didikui Mykolui Kleopui Oginskiui bei jo palikuonims, bet ir įvairiaspalviu parko medžių atvaizdu, sustingusiu ramaus tvenkinio vandens veidrodyje.

Dar pusvalandis kelio ir už keliolikos kilometrų keliautojus pasitiko antras Žemaitijos miestas – Plungė. Šio miesto istorija taip pat glaudžiai siejasi su kunigaikščių Oginskių dinastija. Šiaurinėje miesto dalyje esantis Plungės dvaras, kitaip dar vadinamas Žemaitijos Versaliu, nes Oginskių dvaro ansamblis ir parkas – vienas gražiausių Lietuvos dvarų kompleksų, saugomų valstybės ir pripažintų kultūros paminklais. Pasak gidės pasakojimo, Plungės dvaras minimas nuo 16 a. antrosios pusės, tik metų tėkmėje keitėsi jo šeimininkai. Paskutinysis dvaro valdytojas buvo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Tai jo iniciatyva buvo pastatyti žvilgsnį prikaustantys 19 a. neorenesanciniai dvaro rūmai, neogotikinio stiliaus žirgynas, įkurtas mišraus stiliaus parkas. Šiuose rūmuose buvo sukaupta apie šimtą Oginskių giminės portretų, tapytų garsių dailininkų, marmurinių biustų, Žemaitijos archeologinių radinių, brangaus porceliano kolekcija, numizmatikos rinkinys, archyvas ir turtinga biblioteka su atskira skaitykla. Dabar juose nuo 1994 m. įsikūręs Žemaičių dailės muziejus. Iš įdomesnių faktų reikėtų paminėti šiame dvare 19-20 a. sandūroje veikusią M. Oginskio įsteigtą orkestro mokyklą, kurioje keletą metų mokėsi ir būsimasis žymus lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Saulei ritantis į vakarų pusę, ekskursijos dalyviai pasiekė vieną gražiausių ir garsiausią praeitį turinčių Žemaitijos miestelių – Platelius. Jauki gyvenvietė nusidriekusi giliausio ir didžiausio Žemaitijoje Platelių ežero vakarinėje pakrantėje, o jos centre įsikūrusi Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Keliautojus sutikusi Platelių lankytojų centro administratorė Aušra (beje, visą susitikimo laiką bendravusi gražia žemaičių tarme ir pamokiusi atvykėlius žemaitiškų žodžių) supažindino su įdomiausiais šio parko pažintiniais objektais: Plokštinės kaime įrengta unikalia Šaltojo karo ekspozicija, Platelių ežero apžvalgos aikštele, nuo kurios kaip ant delno matyti įspūdinga ežero panorama, svarbesniais Platelių miestelio statiniais: net 17 a. siekiančia Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, dvaro sodyba ir kt. objektais. Sužinoję Platelių ežero atsiradimo legendą, apvažiavę aplink jį bei geriau susipažinę su vingiuotomis jo pakrantėmis (beje, įdomi detalė: į ežerą įteka net septyniolika mažų upeliukų, o išteka tik vienas – Babrungo upė), apjuostomis ūksmingų eglynų ir mišrių miškų juosta, jau sutemoms apgaubus apylinkes, keliautojai apsistojo šio ežero pakrantėje prigludusiame Platelių jachtų klube poilsiui ir nakvynei.

Netruko prabėgti naktis ir išaušęs sekmadienio rytas paragino toliau pratęsti pažintį su Žemaitija: palikę senąją kultūrą liudijančių piliakalnių, šventviečių gausa ir pakelėse pabirusiomis koplytėlėmis nusagstytą Platelių kraštą, ekskursijos dalyvių autobusas pasuko Žemaičių Kalvarijos pusėn.

Žemaičių Kalvarija (iki 1637 m. Gardai, 1964–1989 m. Varduva) – labai sena gyvenvietė, per kurią teka Varduvos upelė. Žymiausi miestelio objektai: Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika su varpine ir buvusio dominikonų (vėliau – marijonų) vienuolyno pastatų ansambliu (šis objektas - kultūros paminklas), upių santakoje stūksantis Šv. Jono kalnas (Žemaičių Kalvarijos piliakalnis). Be to, Žemaičių Kalvarijos bažnyčia nuo seno garsėja stebuklinga Nukryžiuotojo Jėzaus figūra ir Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu, atvežtu iš Romos (17 a. vidurys). Miestelyje kasmet liepos mėnesį vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, pasižymintys žmonių gausa ir archajiškomis žemaičių tradicijomis. Reikšminga ir tai, kad Žemaičių Kalvarija yra vienintelis architektūros požiūriu išlikęs autentiškas Kančios kelio ansamblis Lietuvoje. Svečius iš Aukštaitijos pasitikęs vietos bendruomenės pirmininkas, geografijos mokytojas B. Kleinauskas papasakojo miestelio istoriją, atskleidė lietuvių poeto V. Mačernio, kilusio iš gretimo Šarnelės kaimo, žūties aplinkybes, supažindino su keliais Kryžiaus kelio fragmentais, pristatė Žemaičių Kalvarijos Caritas skyriaus globos namus. Ekskursijos dalyvius pralinksmino jo papasakotos nuotaikingos istorijos iš Žemaičių vyskupo, švietėjo, rašytojo, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus M. Valančiaus vaikystės, kai šis mokėsi Žemaičių Kalvarijos mokykloje. Sekmadienio akcentu tapo iš bažnyčios sklindantis varpų gausmas ir giesmių skambesys (beje, jos atliekamos taip pat savitai), sakralumo aura apgaubiantis savaitgalio tyloje rymantį visą Žemaičių Kalvarijos miestelį.

Gerokai pasižvalgius po mažesnius Žemaitijos miestelius, galiausiai pasiektas Telšių miestas – Žemaitijos etnografinio regiono širdis (ties šio miesto riboženkliu puikuojasi žemaitiškai užrašytas miesto pavadinimas: ,,Telšė – Žemaitėjės suostėnė“). Šis miestas, įsikūręs ant septynių kalvų, iš rytų ir vakarų supa legendomis pagarsėjusį Masčio ežerą. Pasak telšiškės gidės pasakojimo, vardą miestui davė mažytis Telšės upelis, įtekantis į Mastį. Dar legenda pasakoja, kad Telšius įkūrė karžygys Džiugas dar vadinamas Telšiu. Kitąmet Telšiuose vyks daugybė kultūros renginių, nes šis miestas taps Lietuvos kultūros sostine bei švęs 225-erių metų Magdeburgo teisių suteikimo sukaktį.

Ekskursija po Žemaitijos sostinę prasidėjo nuo apsilankymo Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčioje (telšiškių ji vadinama Mažąja bažnytėle) – vien ko vertas miesto vaizdas, nuo aukštokos kalvos atsiveriantis Masčio ežero pusėn. Nusileidus į centrinę Turgaus aikštę, atvykėlius pasitiko šio miesto įžymybės – meškos (o ji, kaip žinome, - žemaičių simbolis, prisiminkime S. Stanevičiaus pasakėčią ,,Arklys ir meška“, vaizduojančią aukštaičių ir žemaičių tarpusavio santykius), lietuviško skaliko skulptūros ir žydo veido atvaizdas vieno iš senųjų pastatų sienoje, bylojantis savo atsiradimo istoriją: iki Antrojo pasaulinio karo Telšių miesto gatvėse, gatvelėse ir skersgatviuose buvo gausu žydų krautuvėlių ir amatininkų dirbtuvėlių, o centrinėje Turgaus aikštėje veikė kepyklos, restoranai ir užeigos. Švenčioniškiai savo akimis pamatė išlikusį Telšių ješiboto pastatą – buvusią aukštąją rabinų mokyklą, įkurtą rabino Gaono Leizerio Gordono, ir sužinojo, kad žydų dvasininkų mokykla 19 a. buvo pripažinta viena didžiausių pasaulyje, nes joje tobulinosi iki 500 jau praktikuojančių rabinų iš įvairių šalių, todėl Telšiai tuo metu pasaulyje buvo žinomi kaip žydų dvasinis centras. 1940 m. Lietuvą okupavus, Telšių ješibotas buvo uždarytas. Toliau keliaujant miesto Respublikos gatve, gidė pristatė paminklą - vadinamąją „Didžiąją žemaičių sieną“, kurioje įamžinti svarbiausi Žemaitijos krašto istoriniai įvykiai, atskleidžiantys kovingumu, drąsa ir atkaklumu pasižymintį žemaičių būdą.

Susipažinę su Telšių miesto centru, ekskursijos dalyviai aplankė vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus Šv. Antano Paduviečio katedrą, nuo kalvos išdidžiai žvelgiančią į miestą ir savo grožiu traukiančią prašalaičio akį. Ypatingo švenčioniškių dėmesio sulaukė 2009 m. vasarą Telšių miesto šventės proga pašventintos katedros durys, kuriose dailininkas R. Inčirauskas pavaizdavo krašto krikščionybės ir kultūros istoriją. Ši katedra savita dar ir tuo, kad turi septynis altorius, iš kurių du yra centriniai, o jos rūsiuose palaidoti trys Telšių vyskupai.

Išvykstant iš Žemaitijos sostinės, nepamiršta užsukti į Žemaičių muziejų „Alka” – svarbiausią LR Žemaitijos istorijos muziejų Telšiuose, geriausiai atskleidžiantį savitą šio etnografinio regiono istorijos raidą bei supažindinantį lankytojus su krašto gamta, žmonių buitimi bei turtinga meno kūrinių kolekcija. Tačiau dar didesnio susidomėjimo sulaukė šio muziejaus filialo - Žemaitijos kaimo ekspozicija, Masčio ežero pakrantėse užimanti 15 ha plotą, su šešiolika autentiškų 19 a. pabaigos - 20 a. pradžios pastatų, suskirstytų į tris atskiras sodybas. Svetingai sutikusi atvykėlius, muziejaus gidė sužavėjo savo pasakojimu ir pralinksmino šmaikščiai prabilusi gryna žemaitiška tarme (beje, patys žemaičiai ją linkę laikyti kalba).

Sparčiai artėjantis sekmadienio vakaras ekskursijos dalyviams priminė, kad laikas atsisveikinti su Telšiais ir visa Žemaitija – laukė ilga kelionė namo, į Rytų Aukštaitiją. Besudalindami mintimis apie dviejų dienų viešnagės Žemaitijoje metu patirtus įspūdžius, švenčioniškiai buvo vieningos nuomonės – žemaičiai ne tik užsispyrę ir atkaklūs siekdami savo tikslo, bet ir vieningi bei turi gilų patriotiškumo jausmą, nes moka didžiuotis savo gimtąja žeme.   

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    




Paskutinis svetainės atnaujinimas: 2017-10-13, Paskutinis puslapio atnaujinimas: 2015-10-21