„Amatų kelionė“

Senasis Daugėliškis yra išsidėstęs šalia Virėkštos upelio ir to paties pavadinimo ežero. Prie šio upelio ir ežero santakos yra Senojo Daugėliškio piliakalnis „Kiškio bažnyčia“ – senasis vietinis istorinis centras, egzistavęs jau mūsų eros 1-ojo tūkst. viduryje. Važiuojant iš Senojo Daugėliškio link Mažulonių piliakalnio, pravažiavus kapines, kelias eina į aukštą kalvą. Rytinėje kelio pusėje (kairėje) lauko pakraštyje yra dabar jau tankiu mišku užaugusi nemaža kalva, apsupta gilios griovos, su labai įdomiu ir senu pavadinimu – Niemčiakalnis. Daugėliškėnų daugelio kartų kartota, kad Niemčiakalnis – atėjūnų iš Padauguvio kapinynas. Apylinkės žmonės juos vadino „niemčiais“. Iš to kildinamas ir pakelės kalvos pavadinimas.

Šis kraštas garsus ne tik savo praeitimi. Čia dabar kuriasi jauni iniciatyvūs žmonės, užsiimantys įdomia prasminga veikla. Jų namų durys atviros visiems besidomintiems…

Ši išvyka į Keramikos studiją „MolioMinkis“, įsikūrusią Senajame Daugėliškyje, jau antra. Pirmojo edukacinio užsiėmimo metu pagamintus bei išdegtus darbelius vaikai šį kartą padengė glazūra ir beliko laukti galutinio rezultato. Atsisveikinus su keramike Jolita, vaikų laukė dar viena staigmena – ypatingai jaukus tipis apsuptas šio krašto gamtos ir tarsi kviečiantis čia sustoti bei atsiduoti visapusiškai tylai – girdėti tik gamtos šnaresius, ugnelės rusenimą, čiulbančius paukščius. Sodybos bei tipio šeimininkas Vidas pakvietė vaikus į tipio, kurį jis pats ir pasistatė, vidų. Čia įsikūrę vaikai atidžiai klausėsi šeimininko. Jie sužinojo, jog tipis – tai Šiaurės indėnų medžiotojų kilnojamas gyvenamasis būstas: kūginė palapinė iš kartelių, dengta bizonų ar elnių odomis arba, šiuo atveju, lietaus neperlijama medžiaga. Vaikus užvaldė emocija ir jiems kilo begalė klausimų į kuriuos Vidas vos spėjo atsakinėti. Bet atėjo laikas atsisveikinti… Šį kartą vaikai vyko į vaikų dienos centrą, nors ne vienam norėjosi čia pasilikti ir tiesiog dar pabūti…