Bendruomenių atstovai susipažino su Magūnų seniūnija bei pratęsė pažintį su Dubingių kraštu
Kartu su pavasariu įsibėgėja ir projekto ,,Žmogus – Bendruomenė – Tėvynė“, skirto Bendruomenių metams, veiklos – š. m. balandžio 16 d. organizuotas antrasis, jau gausesnį būrį entuziastų sukvietęs susitikimas, nes šįkart jame dalyvavo net aštuonios Švenčionių rajono vietos bendruomenės (Magūnų, Čerėnų, Kaltanėnų, Švenčionėlių, Pabradės, Trūdų, Berniūnių, Pašaminės) ir Molėtų r. Dubingių bendruomenė.
Jau renginio pradžioje paaiškėjo, kad antroji išvyka į pačiame mūsų rajono pietiniame pakraštyje esančią Magūnų seniūniją (seniūnijos teritorija tęsiasi į pietus nuo Pabradės miesto, už Žaliojo miško, tai seniausia ir pastoviausia rajono riba, pasienio ruožas su Baltarusijos Respublika) išties reikalinga, nes šis kraštas daugeliui renginio dalyvių iki šiol menkai težinomas. Pati seniūnija išsiskiria ir tuo, kad jos teritorijoje teka net dvi didžiausios mūsų krašto upės: Žeimena ir Neris. O jaunoji karta, ko gero, dar ir nustebs sužinojusi, kad Neris iki susitikimo su Žeimena (ties Santakos gyvenviete), turi ir kitą vardą – ne tik Baltarusijoje, bet ir Vilnijos krašte ji vadinta Vilija.
Vykdami į Magūnų bendruomenės namus, kelionės dalyviai akimis palydėjo pakelės kaimus: Karkažiškę, Kločiūnus, Algirdėnus, Magūnus, kol pasiekė Prienus – didžiausią gyventojų skaičiumi Magūnų seniūnijos gyvenvietę, besidriekiančią pačiame pasienyje su Baltarusija. Buvusio Prienų vaikų darželio patalpose įsikūrusių bendruomenės namų šeimininkai renginio dalyvius svetingai pakvietė į vidų: čia susirinkusiems įvairių bendruomenių atstovams Magūnų seniūnijos bendruomenės ,,Vilija“ pirmininkė Ana Kondratovič papasakojo apie savo bendruomenę ir jos veiklas bei pasidalino patirtimi, įgyta vykdant įvairius projektus bei organizuojant renginius. Be to, Magūnų seniūniją susirinkusiesiems pristatė jos seniūnas Jonas Vaivilavičius, o apie šio krašto galimybes įsisavinant Europos Sąjungos skiriamas lėšas papasakojo VVG ,,Švenčionių partnerystė“ pirmininkė Birutė Borovikienė. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius Kęstutis Lisauskas renginio dalyviams pristatė patį projektą ,,Žmogus – Bendruomenė – Tėvynė“ (,,kaltininką“, kuris ir paskatino įvairias bendruomenes susiburti šiems susitikimams – aut. pastaba) akcentuodamas jo svarbiausią tikslą – sukurti Rytų Lietuvos regiono aktyvių vietos bendruomenių tinklą, bendradarbiaujantį savo krašto kultūros, istorijos, amatų, verslų, švietimo, turizmo veiklų aktyvinimo ir krašto reprezentavimo klausimais, bei skleisti informaciją apie Švenčionių rajoną. Po pasisakymų, svetingų šeimininkų paraginti bendruomenių atstovai susėdo prie vaišių stalo, kur toliau tęsė pradėtus tarpusavio pokalbius bei artimesnę pažintį.
Viešnagei bendruomenės namuose pasibaigus renginio vairą į savo rankas perėmė seniūnas J. Vaivilavičius, kuris toliau vadovavo pažintinei ekskursijai po Magūnų seniūniją pakvietęs bendruomenių atstovus pasižvalgyti po šio krašto įdomiausias vietas. Pirmasis stabtelėjimas – apsilankymas Antonij Jundo ūkyje. Vieno geriausių ne tik Švenčionių rajone, bet ir didžiausio Rytų Aukštaitijos regione ūkio šeimininkas atskleidė jo įkūrimo istoriją, pasidalino sėkmingo ūkininkavimo patirtimi bei papasakojo apie ilgo ir nuoseklaus ilgamečio darbo pasiekimus. Renginio dalyviai netruko įsitikinti, kad A. Jundo pastangų dėka, vietos bendruomenė turi ne tik nemažai sukurtų darbo vietų, bet ir gali sulaukti taip reikalingos paramos sudėtingesniais gyvenimo atvejais. Belieka pridurti, kad šio ūkininko iniciatyva Magūnų seniūnijoje kiekvieną rudenį organizuojama Derliaus šventė, jau tapusi kasmetine tradicija.
Atsisveikinus su Prienais, keliauta toliau – autobusas pasuko link Kario ežero. Šioje vietoje Magūnų seniūnas pristatė bendruomenės (seniūnijos) iniciatyva pradėtą įrenginėti paplūdimį bei pasiūlė entuziastams keletą kilometrų įveikti pėsčiomis. Pamaloninti pasirodžiusios pavasarinės saulės šiluma, renginio dalyviai pasuko kalvotomis vietovėmis vingiuojančiu keliuku trumpam stabtelėdami ties savita šio krašto puošyba išsiskiriančiais pakelės kryžiais, senomis, dažnai tik jau buvusius gyvenimus menančiomis, išsibarsčiusiomis Bareišiūnų kaimo sodybomis, kelią netikėtai užtvėrusiu upeliuku ar norėdami fotoaparatu užfiksuoti į akį kritusį objektą: senosios architektūros palikimą, ankstyvųjų gėlių žiedus ar nedrąsias pirmosios žalumos apraiškas… Žvalgydamiesi aplinkui projekto dalyviai kone vieningai sutiko su seniūno J. Vaivilavičiaus išsakytu giliu susirūpinimu – sparčiai tuštėja bei nyksta kadaise buvę gražūs ir gyvybės pilni mūsų kaimai, o mes liekame tik bejėgiai stebėtojai prieš šį neišvengiamą procesą… Šalia besikuriančios naujos, moderniai įrengtos sodybos su išpuoselėta aplinka palieka uždaros erdvės įspūdį, kuria kitokią aplinką, kuri toli gražu jau nebeprimena tradicinio lietuviško kaimo.
Ši pėsčiomis įveikta kelionės atkarpa renginio dalyviams pateikė ir netikėtą iššūkį – teko sutelkti jėgas kopiant į gana aukštą skardį. Vis tik panoraminis vaizdas, atsivėręs prieš akis į Neries kilpa apjuostą mišką, atpirko visus patirtus sunkumus: gamtinio peizažo fone projekto dalyviai įsiamžino prisiminimui, po to sekė ir asmeninės fotosesijos – ir kaip gi šia galimybe nepasinaudosi, jei kartu keliauja net trys fotografai: Tatjana, Marius ir Kęstutis (ačiū jiems už įamžintas renginio akimirkas). Belieka pridurti, kad ši nuostabi vieta yra visai šalia Punžionių kaimo ir priklauso Buivydžių kraštovaizdžio draustiniui.
Sugrįžę į autobusą ekskursijos dalyviai pasuko per Punžionių kaimą (šis kaimas, pasak seniūno, anksčiau vietinių gyventojų vadintas ,,Graima“) buvusio Punžionių dvaro link: mažą atkarpėlę nuo pagrindinio kelio pasukę į kairę sustojo ties ant kalvelės berymančia buvusių dvaro šeimininkų Konaževskių pastatyta šeimos koplyčia – mauzoliejumi. Statinys yra įtrauktas į Kultūros paveldo objektų registrą, be to, prieš keletą metų buvo atrestauruotas panaudojant Europos Sąjungos finansuoto projekto lėšas. Susipažinę su koplyčios išore bei vidumi, smalsuoliai neliko abejingi J. Vaivilavičiaus papasakotai istorijai apie šios koplyčios atsiradimą bei jos rūsyje amžino poilsio atgulusius dvarininkų Konaževskių šeimos narius.
Toliau nuo Punžionių kelias nuvedė link Balingrado. Šis 5 km į pietvakarius nuo Magūnų nutolęs kaimas anksčiau vadinosi Bageliškėmis, tačiau bažnyčios statytojų Punžionių dvarininkų Balinskių garbei XIX a. viduryje pervadintas Balingradu. Renginio dalyviai stabtelėjo ties baltumu šviečiančia Dievo Apvaizdos bažnyčia, pastatyta 1837 m.: susipažino su jos vidaus interjeru bei puošybos detalėmis, taip pat aplankė I Pasaulinio karo vokiečių karių kapą, esantį prie pat šventoriaus.
Nuo Baliningrado jau beveik ranka pasiekiamas Čerėnų kaimas. Čia kelionės dalyviai susitiko su šio kaimo bendruomenės pirmininku Roman Wilkicki – po trumpos pažinties su kaimo istorija, renginio dalyviai nepamiršo apžiūrėti bei aptarti jaukiai ir patogiai įrengtų bendruomenės namų.
Pažintinę ekskursiją po Magūnų seniūniją vainikavo apsilankymas Kriauklės ežero poilsiavietėje: gamtos prieglobstyje renginio dalyvių laukė Magūnų išvirta bendruomenės sriuba, pokalbiai apie išvykos metu patirtus įspūdžius bei pamąstymai apie būsimų susitikimų bei tolimesnių veiklų galimybes.
Atsisveikinę su Magūnų bendruomenės ir seniūnijos atstovais, kelionės dalyviai vis dar neskubėjo į namus – pratęsė pažintį su Dubingių kraštu (pirmasis projekto dalyvių susitikimas su šio miestelio bendruomene įvyko š. m. kovo 11 d. – aut. pastaba), kuriai vadovavo daliai projekto dalyvių jau pažįstama Asvejos regioninio parko gidė, Dubingių bendruomenės atstovė Laura Leškevičiūtė. Šįsyk projekto dalyviai susipažino su kitomis Asvejos RP saugojamomis vertybėmis (šio parko teritorija plyti Švenčionių, Vilniaus ir Molėtų rajonuose). Viena iš jų – Žingių pažintinio tako objektas – IX-XII a. Žingių (Veliankos) pilkapynas, išsibarstęs abipus Asvejos ežero sąsmaukos (beje, visai šalia užfiksuota ilgiausio Lietuvos ežero ne tik sekliausia, bet ir giliausia vieta). Pakeliavus toliau dar vienas įdomus objektas – Purviniškių girininkija, pastatyta 1928 m., kurios kompleksą sudaro vienaukščiai mediniai statiniai – tai buvę grafo Tiškevičiaus medžioklės namai. Kelionę pratęsus užsukta ir prie netoliese, už brandaus miško pasislėpusio, S raidę savo forma primenančio Baluošų ežero (ežeras priklauso Žeimenos baseinui), susipažinta su jaukiomis Asvejos RP direkcijos įrengtomis stovyklavietėmis, iš kurių vienoje puikuojasi lankytojų šypsenas keliantis bei filosofinę išmintį bylojantis užrašas: ,,Jeigu nori turėti laisvalaikį, negaišk laiko“ (B. Franklinas).
Atsisveikinę su Dubingių kraštu ir jo atstove Laura, projekto dalyviai pro Joniškį, Arnionis pasuko Pabradės link, tačiau ir čia būta neplanuotų kelionės akimirkų – prieš atsisveikinant su Pabradės miesto ,,Domus“ bendruomenės atstovais svetingo pabradiškio pakviesti neatsisakė aplankyti ne tik šio miesto Dubingėlės skvero, bet ir fotografo Vlado Šarėjaus sodybos, pristatančios fotomenininko kūrybinę erdvę (įrengtos 2012 m. vykdyto programos „Leader“ projekto lėšomis).
Už šią turiningą ir įdomią išvyką – pažintį su Magūnų seniūnija bei Dubingių kraštu, už svetingumą, savo bendruomenių pristatymą, projekto ,,Žmogus – Bendruomenė – Tėvynė“ organizatoriai dar kartą dėkoja Magūnų seniūnui Jonui Vaivilavičiui, Magūnų kaimo bendruomenės ,,Vilija“ pirmininkei A. Kondratovič bei šios bendruomenės atstovams, ūkininkui A. Jundo, Čerėnų kaimo bendruomenės pirmininkui R. Wilkicki, Dubingių bendruomenės atstovei L. Leškevičiūtei, Pabradės miesto „Domus“ bendruomenės atstovui A. Šarėjui bei visiems kitiems dalyviams, suradusiems laiko ir noro keliauti kartu.
