„Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų.“
(Justinas Marcinkevičius)
Vasario 16-oji – tai diena, kai Lietuva skamba kiekvieno iš mūsų širdyje. Tai ne tik valstybės atkūrimo data – tai jausmas. Tai pasididžiavimas, bendrystė ir dar stipresnis suvokimas, kad Tėvynė prasideda nuo mūsų pačių – nuo mūsų miestų, gatvių ir prisiminimų.
Šią ypatingą dieną į Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro organizuotą žygį po Švenčionėlius susirinko ne tik švenčionėliškiai, bet ir žygeiviai iš Vilniaus bei Kauno. Kai kuriems tai buvo pirmoji pažintis su šiuo jaukiu, savo istorijas tyliai saugančiu miesteliu.
Žygio-ekskursijos vadovas Kęstutis Lisauskas gimtuosius Švenčionėlius pristatė kaip savo vaikystės miestą – mažo berniuko akimis. Jo pasakojimuose atgijo prisiminimai, žmonės ir vietos. Miestelis tarsi prabilo – gyvai, nuoširdžiai ir artimai.
Žygis prasidėjo Švenčionėlių geležinkelio stoties perone, kur buvo sutikti atvykusieji iš didmiesčių. Iš ten žygeiviai patraukė centrinėmis gatvėmis Dviračių stotelės link. Čia laukė ne tik šilta arbata ir vaišės, bet ir jaukūs pokalbiai. Buvusi mokytoja, kraštotyrininkė, knygų apie Švenčionėlius autorė Ramunė Čebručenko pasidalijo miestelio ir bažnyčios istorija, prisiminė kunigo Broniaus Laurinavičiaus veiklą.
Vėliau žygis vedė prie paskutinio Lietuvos partizano Stasio Guigos-Tarzano kapo – žmogaus, kuris savo gyvenimą paaukojo Tėvynei, – bei prie Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios. Nors šventoriaus vartai buvo užrakinti, pasakojimai apie kunigą Bronių Laurinavičių palietė ne vieną žygio dalyvį.
Baltai pasipuošusios Švenčionėlių gatvės žygeivius atvedė prie Žeimenos. Ledo sukaustyta upė atrodė rami ir tyli, tačiau mažas neužšalęs vandens lopinėlis joje pulsavo gyvybe – čia būriavosi vandens paukščiai, primindami, kad net žiema negali sustabdyti gyvybės.
Prie Žeimenos upės laukė turistiniai pietūs, šypsenos ir šilti pokalbiai.
Sugrįžus į Dviračių stotelę dar ilgai netilo bendravimas prie kavos ir arbatos puodelio. Buvo dalijamasi įspūdžiais, užduodami klausimai, aptariamos ateities idėjos. Centro direktorius Kęstutis Lisauskas pristatė Centro veiklas ir planus – juk darbai, kaip ir svajonės, niekada nesustoja.
Ši Vasario 16-oji Centrui buvo ypatinga dar ir tuo, kad tądien vykusiame šventiniame renginyje Švenčionių rajono savivaldybės mero padėkomis buvo apdovanoti net trys Centro darbuotojai: direktorius Kęstutis Lisauskas bei specialistai Julius Lisauskas ir Mantas Turčinskas.
Džiaugiamės ir didžiuojamės žmonėmis, kurie myli savo kraštą ir apie jį kalba su šiluma. Nes Tėvynė gyva ne tik istorijos puslapiuose – ji gyva mūsų žingsniuose, pasakojimuose, susitikimuose ir kasdieniuose darbuose.
Dalinamės renginio akimirkomis
