Kuriamas naujas maršrutas „Lietuvių genties didkeliu“

Vėlyvas ruduo ir vis labiau artėjanti metų pabaiga – tas laikas, kuomet apžvelgiama, kas nuveikta ir kas dar liko nepadaryta, į ką dar reikia atkreipti dėmesį bei sutelkti jėgas. Taip pasielgė ir Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras, kuris dar nuo 2020 m. pavasario Švenčionių rajono savivaldybėje įgyvendindamas projektą „Kultūrinio turizmo plėtra Švenčionių krašte“ pradėjo rengti interaktyvius maršrutus, kurių pagrindą sudaro nekilnojamojo kultūros paveldo bei gamtos objektai. Vykdant maršrutų kūrimą ir bendradarbiaujant su rajono bendruomenėmis, mokslininkais, seniūnijomis, išryškėjo, kad norint, jog maršrutas būtų veiklus, į jį turi įsiterpti kaimo bendruomenės, kraštotyrininkai, vietos žinovai, amatininkai, seniūnijos. Tokiu būdu maršrutai taps daugiau apimantys, įdomesni įvairių interesų keliautojams, taip patrauklesnis taps ir visas Švenčionių kraštas. Juk maršrutas – tai nuolat kuriamas turizmo produktas, kuriame dalyvauja ne tik sudarytojas.

Naujas projekto antro etapo maršrutas „Lietuvių genties didkeliu“ driekiasi per Švenčionių rajono savivaldybės Strūnaičio ir Švenčionių seniūnijų teritoriją palei Lietuvos – Baltarusijos sieną. Ši teritorija turi gilią ir įvairią istoriją, būdingą pasienio ruožui, susiklosčiusias tradicijas ir dabarties aktualijas. Maršruto tema parinkta bendradarbiaujant su kraštotyrininku Antanu Karmonu (knygos „Lietuvių genties didkelis“ autoriumi) dėl siekiamybės per istorinius kultūros paveldo objektus, krašto tradicijas parodyti Lietuvos mastu svarbią teritoriją, kuri šiandien yra sunkiai prieinama, nematoma. Todėl š. m. lapkričio 19 d. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras, siekdamas sudaryti bei aptarti šį maršrutą, organizavo susitikimą, į jį pasikvietęs ne tik Zarasų turizmo informacijos centro specialistus, bet ir mūsų rajono kelių seniūnijų ir vietos bendruomenės atstovus. Susitikimo esmė – aptarti nuveiktus darbus ir prioritetus ateičiai, pasidalinti turima turizmo informacine medžiaga, išgirsti kito krašto bei vietinių gyventojų nuomonę, ką jie gali pasiūlyti bei patarti organizuojant įvairias edukacines veiklas, pristatančias gimtosios vietovės istoriją, senuosius amatus, kaimo gyvenimą, jo buitį ir pan. Juk minėtu projektu siekiama atskleisti Švenčionių krašto kultūros paveldą, rasti būdus turimas vertybes pritaikyti kultūrinio turizmo vystymui.

Šįkart pažintis su Švenčionių kraštu prasidėjo nuo Jukiškės kaime gyvenančio ir kuriančio medžio drožėjo, tautodailininko, visuomenės veikėjo, mūsų rajono Garbės piliečio bei projekto dalyvio Juozapo Jakšto asmenybės ir jo kūrybos darbų pristatymo. Susitikimo pradžioje Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius ir jau minėto projekto vadovas Kęstutis Lisauskas Zarasų krašto atstovėms – gidėms Irenai Baliulei ir Lidai Michailovai – įteikė 2006 m. išleistą kūrybos albumą ,,Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai“, kurioje pristatytas tris dešimtmečius apimantis J. Jakšto kūrybinis kelias. Toliau viešnių laukė neeilinė patirtis: įžengusios pro vartus, pasijuto patekusios į sakralią erdvę, kurioje gyva šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius menanti Lietuvos dvasia. Juk šis kūrėjas ąžuolų kalba su Lietuva šnekasi ilgus metus, visi jo darbai skirti Dievui ir Tėvynei, be to, sukurtos skulptūros byloja ne tik apie esminius lietuvių tautos istorijos įvykius, bet ir primena iškiliąsias šalies ir pasaulio asmenybes, kurių sprendimai ar veiksmai turėjo įtakos mūsų šalies istorijos raidai, tautos likimui. Abidvi viešnios liko sužavėtos tiek paties kryždirbio, ąžuolų skulptoriaus patriotiškumu bei darbštumu, tiek jo kūrinių meniniu įtaigumu. Besidžiaugiant naujai užsimezgusia pažintimi, Zarasų krašto gidės pasikeitė kontaktais su menininku, pažadėjusios užsukti į šitą išskirtinę vietą jau kartu su tautos istorija bei medžio drožyba besidominčiais turistais.

Iš Jukiškės susitikimo dalyvių maršrutas pasuko pro Reškutėnus gatvinio Rėkučių kaimo link pakeliui pristatant 1930 m. Šv. Kazimiero draugijos pastatytus paminklus Vytautui Didžiajam minint šio kunigaikščio 500-ų metų mirties metines. Žinoma, keliautojų dėmesio taip pat sulaukė ir 13 a. Papravalės (Pavajuonio) gynybinis įtvirtinimas, dar vadinamas „Mindaugo siena“. Šis įtvirtinimas prasideda prie užpelkėjusios Žeimenų ežero įlankos, kyla į kalną ir tęsiasi mišku iki pievų šalia Vajuonio ežero. Susitikimo dalyvių nuomonė dėl šio pažintinio objekto pristatymo visuomenei buvo vieninga: siekiant, kad šis išskirtinis ir vertingas objektas būtų patrauklus lankytojams, verta rimtai susimąstyti apie ,,Mindaugo sienos“ fragmento atstatymą (itin besidomintiems priminsime, kad šio gynybinio įtvirtinimo maketą galima pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune). Beje, būtent tokie objektai, kaip Papravalės (Pavajuonio) gynybinis įtvirtinimas, turėtų būti siūlomi daugiau keliaujantiems pėsčiomis, dviračiais arba mikroautobusu. Na, o vėliau, jau sugrįžtant į Reškutėnus, neliko neaplankytas ir Lygumų apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria plati ir vaizdinga Kretuono ir Vajuonio ežerų bei jų apylinkių panorama.

Toliau pažintinės kelionės-susitikimo dalyvių laukė apsilankymas Reškutėnų tradicinių amatų centre, kurio veiklas pristatė sertifikuoti amatininkai: Janė Petkūnienė bei Ričardas Polučanskas.  Taip pat Zarasų krašto atstovės dalyvavo edukacinio užsiėmimo „Mielinių bandelių „Pynučių“ kepimas“ antroje dalyje, kuomet pačios galėjo paragauti kaimiškoje krosnyje keptų, dar šiltų bandelių bei aptarti čia vykdomų edukacinių užsiėmimų įtraukimo į ekskursijų programas galimybes su pačia senojo kepimo amato puoselėtoja. Beje, pristatant Reškutėnus, nepamiršta ir turtinga šio krašto istorija, kruopščiai saugoma Reškutėnų krašto muziejuje, įsikūrusiame buvusios „Ryto“ draugijos pastate.

Atsisveikinus su Reškutėnais, kelionės maršrutas nusidriekė Švenčionių link – juk šis kraštas nuo seno buvo Nalšios žemės širdis. Čia ypatingą šio miesto geografinę padėtį bei jo istorijos raidą, svarbiausius miesto atsiradimo ir tolimesnio gyvenimo įvykius, tautinės sudėties ypatumus  atvykusioms viešnioms atskleidė Švenčionių rajono švietimo pagalbos tarnybos direktorė, istorikė Elena Kadzevičienė. Susipažinę su Švenčionių miestu, kelionės dalyviai trumpam užsuko ir į Cirkliškio dvaro rūmus, kuriuose įsikūręs Švenčionių profesinio rengimo centras (toliau – PRC). Šiuos dvaro rūmus bei šalia išlikusius kitus du kultūros paveldo objektus: ledainę bei kalvę, kadaise priklausiusius grafams Mastovskiams, pristatė Švenčionių PRC direktorė Milda Gustienė-Vilniškė, kuri pažadėjo čia svetingai pasitikti užsukusius turistus ir ateityje. Taip pat susitikimo metu susipažinta ir šių rūmų parku, kurio taku galima pasiekti Cirkliškio piliakalnį, dar vadinamą Perkūno kalnu.

Iš Cirkliškio tiesiausiu keliu pasukta Naujo Strūnaičio pusėn. Pasiekus galutinį kelionės tikslą, dešinėje kelio pusėje pasigrožėta dviejų aukštų romantizmo stiliaus vandens malūnu ir jo savita langų puošyba, o aukščiausioje kaimo vietoje renginio dalyvius pasitiko akį traukianti klasicistinio stiliaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia – architektūros ir istorijos paminklas. Čia pat, nusileidus nuo kalvelės, šalia kelio, atvykusiems svečiams ir susirinkusiems vietiniams gyventojams duris atvėrė svetingi Algimanto Kadzevičiaus tėvų namai: pasivaišinę gardžiu bulvių kugeliu bei kitomis dosnių šeimininkų patiektomis gėrybėmis, Švenčionių rajono savivaldybės Strūnaičio seniūnijos seniūnė Rita Jastremskienė, Sarių seniūnijos seniūnė Natalija Lukauskienė, Strūnaičio kaimo bendruomenės „Merkūna“ pirmininkė Vilgelmina Apanskienė bei aktyvūs aplinkinių kaimų gyventojai dalinosi mintimis, ką tikslinga įtraukti sudarant maršrutą po Strūnaičio apylinkes, kaip išsaugoti autentiškas sodybas ir jų aplinką bei prikelti savo protėvių palikimą suteikiant jam patrauklų pavidalą, t. y., kokie edukaciniai užsiėmimai galėtų vykti keliaujantiems naujai sudarytu maršrutu per šį kraštą. Kaip pavyzdį, E. Kadzevičienė pateikė savo pomėgio fotografuoti senų namų langus su medine apdaila rezultatus – taip atsirado dar tik kelių nuotraukų parodėlė, kuri ilgainiui gali sukaupti daugiau įdomių eksponatų, be to, tokius autentiškus langus turintys namai gali būti įtraukti į pažintinį maršrutą kaip lankytini objektai.

Susitikime dalyvavęs Sirvėtos regioninio parko (toliau – RP) vyr. specialistas Marius Semaška, švenčioniškiams gerai žinomas kaip profesionalių ir meniškų nuotraukų autorius, pasidalino fotografavimo subtilybėmis bei gebėjimu patraukliai pateikti pažintinius objektus, kad jie pažadintų atvykstančių lankytojų susidomėjimą. Pritardami minčiai, kad kokybiška vaizdinė medžiaga išties yra svarbi, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro specialistai pasidalino neseniai sudarytus naujus maršrutus pristatančiais lankstinukais, kuriuos puošia būtent M. Semaškos darytos nuotraukos. Taip pat M. Semaška Zarasų krašto gides kartu su turistais pakvietė apsilankyti ir Šventos kaime, kur yra įkurta Sirvėtos RP lankytojų centro ekspozicija bei Mitologinis takas (tepridursime, kad abidvi gidės šiame objekte jau anksčiau lankėsi ir teigiamai apie jį atsiliepė).

Vėliau kalbėjęs projekto vadovas K. Lisauskas apžvelgė projekto pirmojo etapo įgyvendinimo metu atliktus darbus: sudarytą maršrutą „Račkiškės koplyčios kelionė“, pastatytus informacinius ženklus bei kt. Jo nuomone, ypač svarbu tokiuose sudarytuose maršrutuose turėti vietinių gyventojų atstovus – pateikėjus, kurie pasitiktų atvykusius lankytojus ir pristatytų turimą objektą. Gvildendami šią mintį, susitikimo dalyviai užsuko ir į vietinės gyventojos Onos Krūminienės sodybą, kurios šeimininkė parodė bei papasakojo apie išlikusią ir tebeveikiančią dūminę pirtį, todėl šis objektas taip pat gali būti kaip vienas iš pasiūlos variantų šiuolaikiniam vartotojui, ieškančiam to, kas autentiška ir nepatirta.

Taip keliaujant nuo Jukiškės iki Naujo Strūnaičio nepastebimai prabėgo niūroka vėlyvo rudens diena, kurią maloniai vis šildė viltis, kad po šio ir būsimų projekto „Kultūrinio turizmo plėtra Švenčionių krašte“ antro etapo susitikimų bei sutelktų aktyvių vietinių žmonių pastangų besilankantiems ir besidomintiems Švenčionių kraštu pamažėle nusidrieks nauji maršrutai, kuriuose atsiras patrauklūs senojo lietuviško kaimo gyvenimą pristatantys edukaciniai židiniai, neleidžiantys pamiršti to, ką vertingo turime paveldėję mūsų Nalšios žemėje.