+370 387 44368 - +370 612 50105 kaltanenu.utc@kaltanenai.eu

Login

Sign Up

After creating an account, you'll be able to track your payment status, track the confirmation and you can also rate the tour after you finished the tour.
Username*
Password*
Confirm Password*
First Name*
Last Name*
Birth Date*
Email*
Phone*
Country*
* Creating an account means you're okay with our Terms of Service and Privacy Statement.
Please agree to all the terms and conditions before proceeding to the next step

Already a member?

Login
+370 387 44368 - +370 612 50105 kaltanenu.utc@kaltanenai.eu

Login

Sign Up

After creating an account, you'll be able to track your payment status, track the confirmation and you can also rate the tour after you finished the tour.
Username*
Password*
Confirm Password*
First Name*
Last Name*
Birth Date*
Email*
Phone*
Country*
* Creating an account means you're okay with our Terms of Service and Privacy Statement.
Please agree to all the terms and conditions before proceeding to the next step

Already a member?

Login
14Kov
0

KURLINK MANE NEŠA UPĖS TĖKMĖ…

Kovo 11-ąją paminėjome žygiuodami palei Vilijos ir Žeimenos pakrantes, grožėdamiesi pavasarėjančia gamta. Nuo Santakos geležinkelio stotelės takelis vedė link senojo geležinkelio tilto per Nerį bei ypatingos vietos – Žeimenos ir Neries santakos, kur dviejų upių vandenys susilieja į vieną tėkmę.
Santaka – tai gamtos ir istorijos susitikimo taškas. Žvelgiant nuo kabančio tilto per Žeimeną, atsiveria nepakartojamas vaizdas – Žeimenos upė, plačiai išsiliejusi, ramiai teka tolyn, kol galiausiai pranyksta Neryje. Bežiūrint kyla mintis – kur ji skuba? Ar į Baltijos jūrą?
Aplinkui – natūrali gamtos harmonija. Pavasarinis vėjas šiurpina vandens paviršių, o medžių šakos, dar be lapų, tarsi laukia artėjančio sprogimo. Prie santakos laikas tarytum sustoja – čia gali įsiklausyti į upių balsus, pajusti jų amžiną tekėjimą.
Toliau patraukėme Santakos sodų bendrijos gatvelėmis ir palei Žeimenos upę, šįkart prieš srovę – link tilto ties Družilių kaimu. Beliko įveikti paskutinę maršruto atkarpą, ir mes atsidūrėme vaikų ir jaunimo stovyklavietėje „Pailgis“. Čia, prie ežero, kurį dar dengia ledas, mūsų laukė ant laužo kunkuliuojanti žuvienė, naminė duona…
Pailsėję ir pabendravę pušų apsuptyje, keliavome tolyn į Pailgio geležinkelio stotelę. Atsisveikinę su žygeiviais iš Vilniaus, Švenčionėliškiai, Švenčioniškiai, Kaltanėniškiai ir kiti Švenčionių krašto žygeiviai, traukinuku sugrįžome į Švenčionėlius, palikdami už nugaros upių čiurlenimą ir medžių ošimą.