Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą.
Gruodžio 9-ąją Kaltanėnų bibliotekoje vyko literatūrinė popietė „Ieva Simonaitytė ir Klaipėdos kraštas“, skirta Ievos Simonaitytės 125-osioms gimimo metinėms paminėti į kurią susirinko nedidelis būrelis bendraminčių pasidalinti savo mintimis, pamąstymais apie kovingosios Ėvės gyvenimą, ją supusią aplinką bei kūrybą.
Vienas skaudžiausių išbandymų žmogaus gyvenime – meilės išbandymas neaplenkė ir rašytojos. Gražiausia meilė Ernstui Šumanui baigėsi jam išvykus į Vokietiją. Jis kvietė ir ją pas save, tačiau I. Simonaitytė labiau mylėjo Lietuvą, labiausiai troško pamatyti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą ir jai pavyko. Ant vieningai Lietuvai skirto paminklo „Arka“ iškalti jos žodžiai: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. O jos širdis niekada taip ir netapo viena. Dalis jos liko Vokietijoje…
Rašytojos amžinojo poilsio vieta Antakalnio kapinėse. Jos kapas nėra prižiūrėtas – plytos išvirtusios, krūmeliai nušiurę, nes artimųjų Vilniuje nėra. Visiems žinoma, kad savo testamente Ieva Simonaitytė manė amžinai atgulsianti Priekulėje, po šalia jos namelio augančiais klevais. Tikėjosi savo paskutinės valios išpildymo lemties valandą. Nebuvo atsižvelgta. Rašytojos pusseserė M. Mickienė prisimena, kad giminių buvo prašiusi palaidoti ją baltais rūbais. Giminės iš Priekulės juos vežėsi į laidotuves, bet nespėjo. O išvis ar kas tuomet būtų paisęs rašytojos valios?
„Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kapo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas. O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“ (E. Simonaitytė, 1961 m.).
Renginio organizatoriai: Kaltanėnų biblioteka ir Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras
