„Jau nuo mažų dienų į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kirmėlė, kuri mane graužė, traukė mane į tolymą, nepažįstamą pasaulį.“
Jonas Basanavičius
Kiekviena kelionė prasideda nuo smalsumo – noro pamatyti, pažinti, atrasti. Ir visai nebūtina keliauti į tolimus kraštus, nes kiek dar neatrastų vietų, istorijų ir žmonių laukia čia pat – Lietuvoje.
Rugsėjo 19–20 dienomis Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro organizuota edukacinė išvyka, skirta 2026 metais minimiems Liudviko Rėzos ir Jono Basanavičiaus metams, tapo būtent tokia kelione – nuo Kuršių nerijos iki Suvalkijos, nuo marių ir kopų iki Jono Basanavičiaus gimtinės, nuo Baltijos jūros ošimo iki ramaus Nemuno vingių.
Po penkių valandų kelionės pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą – Juodkrantę. Čia mūsų laukė ne tik puikus oras ir nuostabi Kuršių nerijos aplinka, bet ir Liudviko Rėzos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Virginija Burbienė. Juodkrantė jai ypatingai artima – tai jos gimtinė, todėl pasakojimas apie šį išskirtinį Lietuvos kampelį buvo ne tik informatyvus, bet ir labai nuoširdus.
Keliaudami su Virginija marių krantine klausėmės pasakojimų apie Juodkrantės praeitį, jos žmones, kurorto istoriją ir tai, kuo šis kraštas gyvena šiandien. Taip pasiekėme Liudviko Rėzos kultūros centrą, kuriame dar labiau priartėjome prie žmogaus, kurio vardas neatsiejamas nuo Kuršių nerijos ir lietuviškosios kultūros istorijos.
Iš Juodkrantės kelias vedė į Nidą. Susipažinome su miesteliu, jo išskirtine aplinka, o užkopę ant Parnidžio kopos grožėjomės atsiveriančiais Kuršių nerijos vaizdais.
Pasisvečiavę Nidoje dar neskubėjome atsisveikinti su kopomis ir užsukome į Naglių gamtinį rezervatą. Čia tikrai verta apsilankyti. Pasivaikščiojimas taku per pilkąsias, dar vadinamas mirusiomis, kopas – kažkas tokio, ką sunku apsakyti žodžiais. Tai reikia pamatyti ir pajusti. Smėlis, vėjyje linguojančios smilgos, tolumoje susiliejantys dangaus ir kopų horizontai… Akimirką galėjai pasijusti tarsi dykumoje ir net pamiršti, kad esi Lietuvoje.
Į Palangą atvykome jau gerokai sutemus. Kadangi apsistojome visai šalia Palangos tilto, jūra buvo pasiekiama vos per kelias minutes. Tad dieną, kupiną įspūdžių, užbaigėme klausydamiesi jos ošimo ir stebėdami tamsoje galingas bangas. Su jūra galėjome pasisveikinti ir ankstyvą kitos dienos rytą – prieš leisdamiesi į dar vieną ilgą kelionę per Lietuvą.
Antroji kelionės diena žadėjo būti ne trumpesnė. Palikę pajūrį leidomės Suvalkijos link. Keitėsi miestai ir miesteliai, lygumas keitė kalvelės, o pro autobuso langus stebėjome vis naujus Lietuvos vaizdus. Juk įdomu pamatyti kaip gyvena kiti Lietuvos kraštai.
Susipažinome su Jurbarku, Šakiais, Kudirkos Naumiesčiu, kur stabtelėjome miesto parke prie paminklo Vincui Kudirkai, Vilkaviškiu. O kiek dar gyvenviečių, kaimų ir kaimelių tą dieną prabėgo pro mūsų akis! Kiekvienas jų – maža Lietuvos dalelė su sava istorija.
Vienas svarbiausių mūsų kelionės tikslų laukė Ožkabaliuose – Jono Basanavičiaus gimtinėje.
Čia norėjosi neskubėti. Pasivaikščioti takeliais, kuriais kadaise vaikščiojo pats Jonas Basanavičius, pažvelgti į aplinką, kurioje prabėgo jo vaikystė, ir pabandyti įsivaizduoti, kaip iš nedidelio Suvalkijos kaimo prasidėjo žmogaus, palikusio tokį ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, gyvenimo kelias.
Muziejininkės pasakojimas vedė nuo Basanavičiaus vaikystės Ožkabaliuose per jo mokslus, gyvenimą svetur ir darbus iki veiklos, tapusios neatsiejama Lietuvos tautinio atgimimo ir valstybingumo istorijos dalimi. Čia kelionės pradžioje pasirinkti Jono Basanavičiaus žodžiai apie nuo mažų dienų širdyje gyvenusį žingeidumą įgavo visai kitą prasmę.
Pasigrožėjome ir šalia gimtinės ošiančiu Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynu, pradėtu sodinti 1989 metais. Prieš 37 metus žmonių iš visos Lietuvos sodinti maži ąžuoliukai šiandien jau išaugę į didingą ąžuolyną – gyvą mūsų tautos istorijos, atminties ir tęstinumo ženklą.
Toliau kelias vedė į Marijampolę – Suvalkijos miestą, kuris mus pasitiko savo jaukiomis erdvėmis ir architektūra. Ypač sužavėjo Marijampolės geležinkelio stotis – vienas ryškiausių miesto pastatų ir viena puošniausių geležinkelio stočių Lietuvoje.
Tačiau laikas kelionėse turi vieną savybę – jis tirpte tirpsta. Tad ilgai neužsibuvę Marijampolėje, neaplenkdami Prienų, skubėjome į paskutinę mūsų kelionės stotelę – Birštoną.
Kurortinis miestelis mus pasitiko alsuojantis ramybe. Gražiai sutvarkytos erdvės, Nemunas ir rudenėjanti gamta tarsi kvietė niekur nebeskubėti. Pasivaikščiojome Nemuno krantine, įkopėme į Birštono piliakalnį – Vytauto kalną, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į miestą ir Nemuno vingį. Užsukome į bažnyčią, aplankėme paminklą Juozui Tumui-Vaižgantui, o J. Basanavičiaus aikštėje – paminklą Jonui Basanavičiui.
Taip mūsų kelionėje tarsi užsidarė simbolinis ratas – nuo Jono Basanavičiaus gimtinės Ožkabaliuose iki dar vieno susitikimo su jo atminimu Birštone.
Atsisveikinę su Birštonu pasukome namų link. Laukė dar nemažai kilometrų, vakaro kelias ir, žinoma, namiškiai.
Per dvi dienas nuvažiavome daug kilometrų, aplankėme skirtingus Lietuvos kraštus, matėme marias, jūrą, kopas, Suvalkijos lygumas ir Nemuno vingius, vaikščiojome miestų gatvėmis ir takais, menančiais mūsų kraštui svarbius žmones.
Tačiau kelionės vertę turbūt geriausiai matuoja ne kilometrai ir ne aplankytų objektų skaičius. Svarbiausia – tai, ką parsivežame su savimi – naujas žinias, įspūdžius ir norą pažinti dar daugiau.
Dėkojame visiems, palaikantiems Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro organizuojamas pažintines keliones ir keliaujantiems kartu.
Džiaugiamės, kad mūsų kraštiečiams kelionė – tai ne tik pramoga, bet ir galimybė pažinti savo šalį, jos istoriją, kultūrą, gamtą ir žmones.
Lietuva, kad ir kiek po ją keliautum, vis dar turi kuo nustebinti.
