Nors jau įpusėjo balandis, gamta šiais metais nenuspėjama, rodos, vis taikosi iškrėsti kokį pokštą, todėl ir gražiausią pavasario šventę pasitikome akimirkai suabejoję, ar tik ne Kalėdos už lango. Vos vos droviai besikalančią žalumą visai netikėtai uždengė baltutėlio sniego marška, kuri net po kelių dienų nenoriai traukėsi. Sniegu padabintais miškų ir laukų keliukais š. m. balandžio 19 d. teko pakeliauti Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro vykdomo projekto ,,Keliaukime po Aukštaitijos kraštą. Švenčionių žemės piliakalniai“ II etapo žygio dviračiais dalyviams, kurie panoro artimiau susipažinti su numatytais Asvejos regioninio parko bei Švenčionių žemės pažintiniais objektais.
Vykdami į pradinį žygio tašką renginio dalyviai pirmiausiai stabtelėjo Pabradėje, kur Dubingėlės skvere susitiko su šio miesto bendruomenės ,,Domus“ atstovais: pasitaikius tinkamai progai, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius Kęstutis Lisauskas susipažino su naujai išrinkta šios bendruomenės pirmininke Jolita Rudinska įteikdamas padėką visai bendruomenei už aktyvų bendradarbiavimą 2016 m. vykdant projektą ,,Žmogus – Bendruomenė – Tėvynė“. Po to pasikeitę kontaktais, aptarę tolimesnio bendradarbiavimo galimybes bei pasidalinę informacija apie Pabradės krašto piliakalnius, renginio dalyviai pasuko Baluošos kaimelio (Molėtų r.) pusėn, link to paties pavadinimo ežero. Čia kirtę Baluošos upelį, savo vandenis iš Baluošų ežero nešantį Asvejos ežero glėbin, vaizdingoje šio ežero atokvėpio aikštelėje žygio dalyviai susitiko su Asvejos regioninio parko viešųjų ryšių specialiste Laura Leškevičiūte, kuri noriai sutiko kartu keliauti dviračiais bei pristatyti maršruto kelyje esančius pažintinius objektus.
Netrukus nedidelę atkarpėlę įveikus keliuku Alkos kaimo link, o po to pasukus į kairę pasiektas pirmasis iš jų – spygliuočių mišku apaugęs Baluošos piliakalnis (Pabradės sen.). Šis I tūkstantmečio viduriui – II tūkstantmečio pradžiai priskiriamas kultūros paveldo objektas archeologų žvalgytas net tris kartus. Stačių šlaitų (10-15 m aukščio) piliakalnis įrengtas kalvoje, Baluošų ežero pietvakarinio kranto pusiasalyje. Didžiąją aptiktų radinių dalį sudaro lipdytinė brūkšniuota ir lygiu paviršiumi keramika, o iš metalinių dirbinių rasta vos pora nedidelių peilio fragmentų. Toliau – dešimties kilometrų kelionė drėgmės nestokojančiais miško keliukais ir gerokai sausesniu vieškeliu trumpam stabtelėjant ties mažais Jankūniškės ir Karpakėlio kaimais, paprastosios sėklinės pušies plantacija (belieka pastebėti, kad žingeidus keliautojas visada sugeba surasti ką nors įdomaus ar mielo savo akiai), retkarčiais priartėjus bei pasigėrėjus ilgiausio Lietuvos ežeru – Asveja (Dubingiais) – ir jo pakrantėmis bei pakeliui susipažinus net su keliais gamtos paminklais: Purvino I ir II bei Karpakėlio senoliais ąžuolais. Už nugaros ties Žingiais (čia pat yra ir Žingių pilkapynas, aplankytas buvusių vizitų Asvejos RP metu) pasiliko tiltas per Asvejos ežero susiaurėjimą, kur visai greta viena kitos aptiktos giliausia ir sekliausia šio ežero vietos. Pakeliui aplankytas šalia Dubingos upės (dešiniojo Žeimenos upės intako) prisiglaudęs ilgas it žaltys Padubingės kaimas, toliau vėl vieškeliu kilta ir leistasi nuo kalvelių, kol pasiektos išskirtinio grožio reljefu garsėjančio Abejučių piliakalnio apylinkės – šis kelio ruožas, nubalintas šarmos, šįkart žygeiviams pasirodė išskirtinai patrauklus. Abejučių piliakalnis (tai antrasis Asvejos RP kultūros paveldo objektas, priklausantis Švenčionių r.) įrengtas aukštumoje tarp Asvejos (Dubingių) ir Ilgio (Gilaušio) ežerų, Asvejos ežero įlankos šiauriniame krante. Derėtų pridurti, piliakalnis tyrinėtas du kartus, o maždaug 1 km į šiaurės rytus nuo jo yra IX a. – XII a. pilkapiai – Abejučių pilkapynas.
Artimiau susipažinę su piliakalniu, renginio dalyviai čia pat, leistinoje vietoje, užkurė simbolinį žygio laužą tarsi dar kartą patvirtindami savo apsilankymą šioje vietoje. Tačiau kelionė dar nebaigta – apžiūrėjus Abejučių ąžuolą, aplenkus Dvyliškį (Vilniaus r.), pasiekus ir kirtus kelią Vilnius-Švenčionys jau kabančiu tiltu per Žeimeną persikelta į kitą upės pusę. Ir vėl geros valandos kelionė dviračiais paskutine numatyto maršruto atkarpa tarp Žeimenos upės ir geležinkelio Vilnius – Turmantas Pabradės pusėn. Pakeliui žvilgsniu palydėti Ažutakio ir Važeliškės kaimeliai (Švenčionių r.), o nuo paskutiniojo net keletą kilometrų važiuota visai šalia geležinkelio vingiuojančiu skaldos nubarstytu keliuku, po to, kirtus tarp aukštokų šlaitų srūvančią Skerdiksnos upelę (kairįjį Žeimenos upės intaką), sustota ties numanoma ieškomo Cegelnės piliakalnio vieta. Čia aktyviausi žygio dalyviai patyrinėjo ne tik visai šalia esančią Skerdiksnos ir Žeimenos upių susitikimo vietą, bet ir pabandė aptikti Cegelnės piliakalnį (beje, šis objektas įtrauktas į kultūros paveldo objektų registrą, tačiau trūksta patikimesnės informacijos bei atitinkamo ženklinimo). Galop nutarę, kad būtent čia, jų manymu ir besiremiant turimomis koordinatėmis, yra ieškomas objektas, pro Cegelnės kaimelį, vėliau Karkažiškę, po to Pabradės miestą patraukė namų link besidalindami turiningo žygio įspūdžiais – juk aplankyti net trys Švenčionių žemės piliakalniai, esantys Pabradės krašte. O kiek dar liko neaplankytų šios žemės piliakalnių nesunku suskaičiuoti, belieka nestokoti noro keliauti ir pažinti, todėl visada kviečiami ir laukiami norintieji dalyvauti būsimuose projekto žygiuose dviračiais.
