Švenčionėlių bendruomenės ,,Žeimena“ vykdomo vietos projekto ,,Kultūra jungia mus“ dėka š. m. birželio 9-13 d. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centre organizuota vaikų ir jaunimo stovykla, kurios programoje dalyvavo 30 dalyvių. Svarbiausias šios stovyklos programos tikslas – pristatyti Švenčionėlių bendruomenės vaikams ir jaunimui Rytų Aukštaitijos etnokultūrą bei senuosius amatus.
Dėl to penkias dienas trukusios programos metu stengtasi stovyklautojus supažindinti su Nalšios žemės krašto senolių palikimu – su tuo, ką esame išsaugoję savito, kuo anksčiau garsėjome ir esame įdomūs dabar bei kuo galime išsiskirti iš penkių Lietuvos regionų ar kitų tautų… Todėl šios stovyklos metu skambėjo įvairios kalendorinės šio krašto liaudies dainos, sutartinės, akordeono garsų paragintos sukosi šokėjų poros, kadangi jau pirmąją stovyklavimo dieną dalyviai susitiko su Aukštaitijos NP ir Labanoro RP vyresniąja specialiste – kultūrologe Sigute Mudiniene, kuri ne tik skaitė paskaitą apie šio krašto senolių palikimą ir jo vertybių išsaugojimo svarbą, bet ir visą pusdienį su savo padėjėjomis stovyklautojus kantriai mokė aukštaitiškų dainų, šokių, žaidimų, estafečių… O visa, ką išmoko, stovyklos dalyviai pademonstravo vakare vykusios liaudiškos vakaronės metu.
Antroji ir trečioji stovyklos dienos buvo skirtos susipažinimui su senaisiais amatais ir tradicijomis. Todėl stovyklautojai vyko į Šlyninkos vandens malūną (Zarasų r.), kur dalyvavo edukacinėje duonos kepimo programoje, t. y., sužinojo duonos atsiradimo istoriją, tešlos sudėtį, susipažino su duonos kepimo tradicijomis ir pan. Taip pat, malūno šeimininkės pamokyti, patys formavo duonos kepaliukus ir pažymėjo savo sukurtais ženklais, o kol duona kepė, pasižvalgė po malūno pastatą bei susitiko su malūnininku, užbūrusiu svečius savo pasakojamomis istorijomis apie čia gyvenančius išdykėlius velniukus. Po viešnagės Šlyninkoje, stovyklautojai dar užsuko į Leliūnuose įsikūrusį Vytauto Valiušio keramikos muziejų (Utenos r.), kur ne tik pamatė gausybę įvairiausių skirtingiems Lietuvos regionams būdingų molinių indų bei mokėsi kaip tikri puodžiai nužiesti po mažą molinę vazelę, bet ir klausėsi nuotaikingo šeimininko V. Valiušio pasakojimo apie jo kelią puodžiaus amato link. Be to, pakeliui stabtelėdami ties tam tikrais objektais, stovyklautojai dar susipažino su Zarasų bei Utenos miestais.
Išaušus trečiadieniui, toliau tęsėsi susipažinimas su senaisiais amatais – dirbdami atskiromis grupėmis, talkinant Kaltanėnų UTC specialistams bei Kaltanėnų bendruomenės atstovams, stovyklos dalyviai mokėsi lieti vaško žvakes senuoju pylimo būdu, taip pat gilinosi į tradicinių juostų, audžiamų vijimo būdu, subtilybes bei susipažino su vaistažolininkystės tradicijomis pradedant vaistingųjų augalų rinkimu, džiovinimu ir baigiant gydomųjų arbatų ar nuovirų paruošimu bei jų vartojimu. Vėliau stovyklautojai susipažino su Kaltanėnų miesteliu ir jo apylinkėmis, Žeimenos upe ir Žeimenų ežeru plaukdami baidarėmis bei važiuodami dviračiais.
Ketvirtąją ir penktąją dieną stovyklautojai dalyvavo turistiniame žygyje. Jie nuvyko į Palūšę, iš kur valtimis išplaukė trimis Aukštaitijos NP ežerais maršrutu: ,,Lūšiai – Šakarvai – Žeimenys“. Žygio pradžią šiek tiek apkartino prasidėjęs smarkokas lietus ir grėsmingai pakilusios Lūšių ežero bangos, todėl teko kuriam laikui grįžti į krantą ir saugiai palaukti. Visgi šiek tiek vėliau, lietui ir vėjui nurimus, irkluodami pakaitomis žygio dalyviai per kelias valandas pasiekė stovyklavietę, esančią netoli Pakretuonės vandens malūno, kur jų laukė įsikūrimo stovyklavietėje rūpesčiai, žemės menas, įvairūs judrieji žaidimai. Po vakarienės, jau sutemus, stovyklautojų ištvermę ir išmonę ,,patikrino“ kliūčių ruožas ir kiti grupių vadovų paruošti išbandymai, o artėjant vidurnakčiui, visi dalyviai išsiruošė į orientacinį naktinį žygį. Penktadienį stovyklautojai žygį pratęsė keliaudami pėsčiomis maršrutu: ,,Stovyklavietė – Ožkiniai – Kaltanėnų UTC“. Sutvarkę turistinį inventorių ir pailsėję, dalyviai įsitraukė į projektinį darbą ,,Šiukšliadėžė ir lobių dėžutė“ bei parašė atsisveikinimo laiškus, skirtus stovyklai.
Norisi pasidžiaugti, jog šios organizuotos stovyklos dėka mūsų Rytų Aukštaitijos krašto etnokultūra ir senieji amatai išgyveno savotišką renesansą: vaikai ir jaunimas turėjo puikią galimybę artimiau ir giliau pažinti tautos paveldą, kuris yra kiekvieno iš mūsų pamatas siekiant išsaugoti tautinį identitetą.
Stovyklos veiklų nuotraukas rasite čia: