Pasitikdami gražiausią pavasario šventę, susipažinkime su Žeimenos aukštupio kaimais
Išsiilgtą šilumą dovanojęs ir saule pražydęs balandžio mėnuo ant paukščių sparnų atneša gražiausią pavasario šventę – šv. Velykas. Ir nors šių metų Velykų šventės kitokios: paženklintos pasaulyje siaučiančios negandos, be įprastinių tradicinių renginių bei giminių ar draugų susibūrimų, visgi nepamirškime, kad jos – Atgimimo ir Vilties metas, raginantis labiau vertinti ir saugoti mus supančius žmones bei džiaugtis tuo, ką šiandien turime… Prasidėjus Didžiajai savaitei, atsigręžkime į praeitį prisimindami šio laikotarpio tradicijas ir susipažinkime su Žeimenos aukštupio kaimais, kurie mus pasitiks, kai keliausime Mažuoju Kaltanėnų dviračių taku…
Šio velykinio laikotarpio tradicijas Lietuvos kaimuose gražiai pateikia etnologas L. Klimka savo knygoje „Saulės ratu, Mėnulio taku“, todėl tikrai verta jas kartu prisiminti, o gal ir sužinoti tai, ko dar nežinome. Juk tautos tradicijos – tarsi gyvybę palaikančios šaknys, kurios leidžia pajusti tai, kas buvo svarbu mūsų protėviams.
Senoviniuose kalendoriuose balandžio mėnuo vadintas Velykų, sultekiu, karveliniu, mildviniu. Balandžio pavadinimas bus kilęs ne iš paukščio vardo, bet iš žolės, augančios patvoriais. Mat pirmieji žolynai, išdygę diendaržy, gelbėdavo baudžiavinio kaimo žmonės nuo bado. Balandos, beje, dar labai vitaminingos. Karvelinis todėl, kad uldukis – miško karvelis – pradeda burkuoti. Mįslingas ir mildvinio pavadinimas, sutinkamas Mažojoje Lietuvoje išleistuose kalendoriuose. Gal tai pagal sulą, deivės Mildos vynu pavadintą?
Velykos šventės trunka devynias dienas, prasidedant Verbinėmis. Tądien bažnyčiose šventinamos verbos – žilvičio ar gluosnio šakelės su kačiukais, kadagio, beržo šakelės. Kaimo žmogui verba – atgimstančios augalijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis.
Kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ką nors skolintis ar kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų.
Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išvėdinta. Saulei tekant sveikatos galima pasisemti – bereikia susirasti upelį, atitekantį prieš saulę ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. Iš miško prasinešdavo ir žalumynų – bruknienojų, pataisų, amalo šakelę – tai Velykų stalo papuošimui. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį kepta duona nepelyjanti.
Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus; nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius – tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai.
Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Vaikai įdegtą budę (beržo pintį) užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo. Iš naujo įkūrus krosnį atnešta ugnimi būdavo kepami velykiniai pyragai ir sausainiai, verdami margučiai.
Prisikėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėlių kipšiuku arba žydeliu pokštai. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų, pasipuošusių savadarbėmis uniformomis, sargyba.
Džiugus išaušta šv. Velykų rytmetis; net saulė, sakoma, šoka. O vėjo kryptis pranašaujanti būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo – kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet gerai seksis. O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika.
Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti eidavo vaikai. Pirmiausia aplankydavo savo krikšto mamą ir gaudavo išsirinkti pora margučių. Seniau būta samdinių papročio nuplauti savo šeimininkui rankas, vėliau tai išvirto į išdykėlišką laistymąsi vandeniu.
Trečioji Velykų diena vadinta Ledų diena. Sakydavo, kad ji tinginiui pašvęsta, nes negalima rimtų darbų imtis, antraip ledai javus vasarą iškapos.
Bėgant metams, keičiamės ir mes patys, ir mus supanti aplinka. Neišvengiamai keičiasi ir aukštaitiškas kaimas ateities kartoms palikdamas čia gyvenusių žmonių atminty išsaugotus, širdžiai brangius prisiminimus, kurie keliavo ir tebekeliauja iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą… Todėl gyvendami gražiausios pavasario šventės laukimu, atverkime Aukštaitijos nacionalinio parko pietinėje dalyje, palei Žeimenos aukštupį, išsibarsčiusių kaimų kaimelių paslapčių duris besistengdami geriau pažinti šio krašto praeitį…
Gatvinis Šakališkės kaimas
Gana nemažas gatvinisŠakališkės kaimas, kurio apylinkėms gamta nepagailėjo grožio, įsikūręs į pietvakarius nuo Kaltanėnų miestelio, kairiajame Žeimenos krante ir prie pat šios upės senvagės. Ties kaimo viduriu į Žeimeną įteka pirmasis dešinysis jos intakas – Kiauna. Archeologai nustatė, kad vakarinėje kaimo pusėje, tarp Kiaunos (šios upės dalis, ištekanti iš Sekluočio ežero dar vadinama Kernauja) ir Žeimenos upių, buvo įsikūrusi senovės gyvenvietė.
1998-1999 m. Kaltanėnų pagrindinės mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų sukauptoje medžiagoje pasakojama, kad kažkada šio kaimo vietoje augo miškai, kuriuos žmonės pradėjo kirsti, nes trūko žemės. Kadangi kirtimo metu susidarydavo daug šakų, todėl šioje vietovėje įsikūrę gyventojai ją pavadino Šakališke.
Įvairūs istoriniai įvykiai neaplenkė šio kaimo ir jo gyventojų. Teko išgyventi lenkinimą, vėliau patirti vokiečių okupacijos žiaurumus, pajusti pokario laikotarpio neramumus. Vienas skaudžiausių kaimo gyvenimo etapų – jis buvo sudegintas Antrojo pasaulinio karo metais (gaisro nepaliesti išliko tik keli namai). O vokiečiams traukiantis, į Vakarus (JAV bei Kanadą) pasitraukė ir kai kurie Šakališkės kaimo vyrai – beveik niekas iš jų į gimtinę vėliau nebesugrįžo.
Ir šiandien Šakališkės kaimo gale tebestovi gyvenamasis namas, kuriame 1920 m. buvo įsteigta „Ryto“ draugijos pradinė mokykla.
Taip pat kraštotyrinėje medžiagoje nurodoma, kad pačioje XX a. pabaigoje šiame kaime buvo 22 namai.
Įdomios ir Žeimenos upės senvagės atsiradimo aplinkybės: ties kaimo viduriu darydama staigų vingį, upė ne tik ardė krantą artindamasi prie kaimo kelio, bet ir sielininkams kėlė problemų. Todėl XX a. pradžioje ties šia vieta kaimo gyventojai sugalvojo iškasti naują upės vagą – taip sutrumpėjo sielių plukdymo kelias ir buvo apsaugoti kaimo trobesiai.
Dar vienas įdomus faktas iš Šakališkės kaimo gyvenimo: kai kurie šio kaimo gyventojai turėjo vienodas pavardes, todėl norėdami juos atskirti šakališkiečiai sugalvojo pravardes. Be to, kraštotyrinėje medžiagoje yra užfiksuoti ir šio kaimo ar jo apylinkių vietovardžiai, tokie, kaip Užupeikenis, Ragai, Kulalis, Simeniškė ir kt. Dar pasakojama, kad Kulalyje, kurį apjuosia Žeimenos upė, anksčiau buvo kaimo kapai.
Remiantis archyviniais duomenimis, Šakališkės kaimas paminėtas 1744 m. Vilniaus diecezijos parapijose esančių gyvenamųjų vietovių sąraše, o 1836 m. Kaltanėnų parapijos Romos katalikų sąraše nurodoma, kad šiame kaime tuomet gyveno penkios gana gausios valstiečių Baranauskų, Prunskų ir Vaitkevičių šeimos.
Naujosios Brastos kaimas
Tai mažas kaimelis, įsikūręs dešiniajame Žeimenos upės krante. Anksčiau vietiniai gyventojai į kairįjį krantą persikeldavo valtimi, paskui šioje vietoje abu upės krantus sujungė kabantis medinis tiltelis, kurio šiandien jau nebelikę (vietiniai gyventojai jį tuomet vadino Beždžionių tiltu).
Šalia kaimo, pakeliui į Luknos kaimą, yra išlikusi Žeimenos upės senvagė.
Seniškio kaimas
Kažkada šis mažas kaimelis, iš visų pusių apsuptas miško bei dviejų ežerų – Salinio ir Beržinio – atsirado iš vienkiemio. Jame yra išlikusi viena etnografinė pirkia, tiesa, jau praradusi kai kurias senosios architektūros detales. Pats kaimas neatpažįstamai pasikeitė per paskutinius dešimtmečius: atnaujinti senieji namai, pasikeitę jų šeimininkai bei išaugę nauji statiniai.
Salinio ežere auga Lietuvos raudonosios knygos augalas – ežerinė lobelija, kuri puošia ir Kaltanėnų herbą. O visai netoli, už kelių šimtų metrų į vakarus, savo vandenis plukdo Žeimena – čia nuo aukšto skardžio gerai matomas ryškus upės vingis.
Dar viena įdomi šio kaimo praeities detalė: Antrojo pasaulinio karo metais jis nesudegė, nes viena gyventoja nešdavo pieno produktų vokiečiams, apsistojusiems gretimame Buivydų kaime, prašydama pagailėti gimtinės. Taip Seniškis išvengė karo ugnies.
Remiantis archyviniais duomenimis, Seniškio kaimas paminėtas 1836 m. Vilniaus diecezijos parapijose esančių gyvenamųjų vietovių sąraše, o tų pačių metų Kaltanėnų parapijos Romos katalikų sąraše nurodoma, kad šiame kaime tuomet gyveno tik dvi valstiečių šeimos: Gudelaičių ir Krivickių.
Slabadiškės kaimas
Mažas kaimas prie Žeimenos upės, apie 600 m nutolęs nuo Buivydų. Kaime yraovalo formos nenutekantis ežerėlis, kurio krantai žemi, beveik ištisai apaugę medžiais ir krūmais. Šį ežerą iš šiaurės vakarų supa Buivydų miškas.
Tarpukariu Slabadiškėje veikė mokykla, kurią lankė ir aplinkinių kaimų vaikai.
Žvelgiant nuo smėlingoje kalvoje įsikūrusios Slabadiškės, kitoje upės pusėje matyti gana nemažas Jusių kaimas. Dar prieš kelias dešimtis metų šiuos abu kaimus, atskirtus Žeimenos, jungė medinis tiltas, kurio buvimą patvirtina likę keli poliai.
Remiantis archyviniais duomenimis, Slabadiškė paminėta 1836 m. Vilniaus diecezijos parapijose esančių gyvenamųjų vietovių sąraše. Tuomet buvusiame Slabadiškės užusienyje* gyveno dvi valstiečių šeimos: Gudelaičių ir Šulgų.
*Užusienis – sodyba, išsikėlusi už gatvinio kaimo ribų. Kai kurie kaimai ir ypač užusieniai buvo įsiterpę tarp kitų dvarų žemių.
Buivydų kaimas
Tarp miškų pasislėpęs, Buivydo (kt. Telio) ežero šiaurinėje pakrantėje prisiglaudęs mažas kaimelis – Buivydai. Bendravardį ežerą iš šiaurės rytų į pietus prateka Žeimenos upės pirmasis kairysis intakas Šventelė. Vieta, kur ežeras mažu upeliu jungiasi su Žeimena, ypač mėgstama žvejų. Ežero krantai aukšti, tik šiaurrytinis ir pietinis žemi ir pelkėti. Rytinėje pakrantėje stūkso Kiškėnų miškas, vakarinėje – Buivydų miškas.
Remiantis archyviniais duomenimis, Buivydai paminėti 1744 m. Vilniaus diecezijos parapijose esančių gyvenamųjų vietovių sąraše, o 1836 m. sudarytame Kaltanėnų parapijos Romos katalikų sąraše ši vietovė įvardyta kaip Buivydų dvaras, kuriame gyveno kilmingo Stanislovo Matkevičiaus šeima.
Taip pat apie šio kaimo atsiradimą yra išlikęs ir padavimas (Lietuvių liaudies padavimai, ,,Ežeras ant milžino delno“, sudarė Norbertas Vėlius, 232. Buivydai, „Mintis“, 1995 m., Vilnius).