Kovo 21-oji – Tarptautinė miško diena. Šią dieną paminėjome apsilankę Nemuno kilpos apglėbtame Punios šile, kuris užbūrė savo didingumu bei paslaptingumu. Besigrožėdamas mišku nejučia prisimeni poeto Antano Baranausko poemoje išryškintą retorinį klausimą – „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“
Punios šilas – vienas vertingiausių miškų Europoje. Čia mus pasitiko dvelkiantys stiprybe seniausi ąžuolynai. Nereikia daug vaikščioti po šilą, kad surastum 200 metų amžiaus ąžuolą. Net ir 400-500 metų sulaukusių ąžuolų yra ne vienas. Vienas iš seniausių ąžuolų mena Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus – apie 600 metų amžiaus. Dalis garbingo amžiaus ąžuolų – Kunigaikščių ąžuolai. Kitoje pusėje Nemuno iškilęs Punios piliakalnis.
Mokslininkų vertinimu, Punios šilas dėl dideliame plote išlikusios sengirės ir saugomų rūšių gausos turi išskirtinę vertę tarp kitų Lietuvoje saugomų miško masyvų.
Punios šilas pritaikytas lankytojams – įrengti pažintiniai takai, pritaikyti objektai, veikia Punios girininkijos miško muziejus 1979 m. įrengtas Punios girininkijos patalpose. Muziejuje nemaža medžioklės trofėjų kolekcija, surinkti aplinkiniuose kaimuose buityje naudoti daiktai, senoviniai miško ruošos padargai, miško versluose naudoti įrankiai.
Be didžiulės gamtinės vertės Punios šilas yra įdomus ir dėl kultūrinio paveldo objektų. Šile yra keturi pilkapynai ir Dainavos apygardos partizanų vadavietė.