TEN, KUR OŠIA PUŠYS…

Jau ketvirtą vasarą vaikų balsai skamba ne tik Kaltanėnuose, bet ir Pailgio stovyklavietėje.

Liepos 20–24 dienomis čia vyko penkių dienų vaikų vasaros poilsio stovykla „Ten, kur ošia pušys“.

Stovykla baigėsi, tačiau joje patirtos emocijos, įspūdžiai ir kartu išgyventos akimirkos išliks dar ilgai. O jų tikrai buvo daug.

Užtenka pažvelgti į vaikų ir vadovų veidus, kad suprastum – čia visi gyvena vienu ritmu. Jie tiesiog stovyklauja: aktyviai, linksmai, draugiškai, pušyne šalia ežero. Ir jiems čia gera.

Keletą kartų per dieną pušyno ramybę sudrumsčia netoliese pradundantys traukiniai, o stovykloje viena veikla veja kitą. Krikštynos, putų šou, miško terapija, maudynės ežere, išvyka į Kauną, vandens pramogos Pailgio ežere, vakaro renginiai, naktinis žygis… Ir galiausiai – atsisveikinimo apsikabinimai. Veiklų, nuotykių ir emocijų tiek daug, kad visas net sunku išvardyti.

Ar teko kada nors pinti vainiką iš smilgų? O jie pynė.

Ar teko naktį ieškoti jonvabalių? O jie ieškojo.

Ar teko iš arti pamatyti liūtą, žirafą, kupranugarį…? O jie matė.

Ar teko prie laužo atvirai kalbėtis keturiasdešimties draugų akivaizdoje? O jie tai darė.

O ar jus kada nors filmavo LRT televizija? O juos filmavo.

Na ir kas, kad telefonu buvo galima naudotis tik tris kartus per dieną po penkiolika minučių. Jų tiesiog nereikėjo. Juk šalia buvo draugai, ežeras, pušynas, nuotykiai ir trys nuostabūs vadovai – Akvilė, Simona ir Dovydas.

Penkios dienos prabėgo greitai. Liko nuotraukos, prisiminimai, naujos draugystės, patirtys ir daugybė istorijų, kurias dar ilgai bus smagu prisiminti.

O svarbiausia – liko jausmas, kad tas penkias dienas Pailgio pušyne buvo sukurta maža stovyklautojų šeima. Todėl paskutinę dieną apsikabinimų buvo tiek daug. Vieni dėkojo, kiti žadėjo susitikti, o kažkas jau klausė – „Ar kitais metais stovykla vėl bus?“

BUS. Nes kol Pailgyje oš pušys, čia norėsis sugrįžti.