Šiais metais, kai minime 150-ąsias Lietuvos rašytojo, spaudos darbuotojo, literatūros istoriko, kritiko, visuomenės veikėjo, pedagogo ir kunigo Juozo Tumo-Vaižganto gimimo metines, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras organizavo pažintinių renginių ciklą, Švenčionių krašto visuomenei suteikusį galimybę ne tik pasukti įvairių įvykių blaškyto ,,deimančiukų ieškotojo“ gyvenimo keliais keleliais, bet ir pakeliauti po Lietuvą bei Latviją.
Iš tikrųjų, pasak Juozą Tumą-Vaižgantą pažinojusiųjų atsiminimų, jis buvo pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj su savo meniškais pamokslais Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Iki paskiriant į paskutinę parapiją Kaune (beje, ji buvo jau devintoji), jis dvasinės vyriausybės buvo nuolatos kilnojamas iš vienos vietos į kitą. O juk tikroji jo parapija buvo visa Lietuva, todėl Vaižgantas ir šiais laikais tebėra šviesioji lietuvių tautinio atgimimo legenda, ryškiausias XX amžiaus pradžios rašytojas, publicistas, savo kūryboje kėlęs ir gvildenęs besąlygiškos meilės, atsidavimo Lietuvai, jos žmonėms idėjas. „Vaižgantą labai mėgo visuomenė, ir jis ne mažiau mėgo žmones. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos ir, nekreipdamas dėmesio į politines ar religines pažiūras, stengdavosi padėti…“ – taip savo prisiminimuose, parašytuose 1971 m., teigė Juozas Keliuotis, gražiai ir taikliai pavadindamas Vaižgantą „vaikščiojančia ir spindinčia Aukštaitija“.
Todėl stengiantis geriau pažinti Vaižgantą, kaip asmenybę ir kūrėją, suformavusią aplinką, buvo sumanytos tiriamosios-pažintinės išvykos bei ekskursijos po jo gimtąjį Anykščių kraštą, studentavimo bei įvairias kunigavimo vietas. Pirmoji artimesnė pažintis su įžymiuoju aukštaičiu prasidėjo dar š. m. sausio mėn. apsilankius jo tėviškėje – Malaišių kaime, buvusioje Kunigiškių pradžios mokykloje ir Svėdasų miestelyje, kur šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje būsimasis rašytojas buvo krikštytas, per 1894 metų Naujuosius laikė savo pirmąsias šv. Mišias, vėliau ne kartą joje lankėsi ir sakė pamokslus. Savo sudarytame testamente Vaižgantas buvo netgi išreiškęs norą būti palaidotas šalia Svėdasų bažnyčios esančios Morikonių koplyčios rūsyje, tik, deja, šiai jo paskutinei valiai nebuvo lemta išsipildyti.
Kadangi būsimasis literatūros klasikas ir visuomenės veikėjas 1881–1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, antrosios tiriamosios-pažintinės išvykos, įvykusios š. m. vasario mėn., kelionės maršrutas sudarytas žvalgymuisi po Daugpilio miestą atrandant jaunojo Juozo Tumo pirmuosius pėdsakus kaimyninėje Latvijoje.
Prasidėjus pavasariui, organizuota pažintinė ekskursija po Lietuvos laikinąją sostinę – Kauną. Šis miestas – itin svarbus Vaižganto gyvenime: čia 1888 m. rudenį jis įstojo į kunigų seminariją, po to įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją. O po ilgų blaškymosi metų po įvairias parapijas Lietuvoje ir Latvijoje, 1920 m. uolus patriotas visam likusiam laikui sugrįžo vėl į Kauną. Gyvendamas ir dirbdamas Laikinojoje sostinėje buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, rašė straipsnius įvairiems leidiniams, sukūrė epopėją „Pragiedruliai“, apysakas „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylys“, „Žemaičių Robinzonas“ ir kt., parašė įvairius literatūros kritikos ir istorijos darbus, vaizdingai aprašė savo keliones bei dėstytojavo Kauno universitete.
Taip žingsnis po žingsnio, vėliau įvykusių dviejų pažintinių ekskursijų metu aplankytos dar dvi Juozo Tumo-Vaižganto kunigavimo vietos: Vadaktėliai (Panevėžio r.) bei Micaičiai (Šiaulių r.). Kalbant apie apsilankymą šiose jo buvusiose parapijoje, pravartu priminti ir keletą ano meto faktų: dar kunigaudamas Kuliuose (Kretingos r.) Vaižgantas įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, netgi slėptuvę spaudai įrengė klebonijoje, o 1900 m. pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“, todėl dėl lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų 1901 m. jis buvo iškeltas į Micaičius, o po 10 mėnesių – į Vadaktėlius. Čia toliau redagavo nelegalius laikraščius. Nuo 1902 m. lapkričio buvo slaptai policijos sekamas kaip nepatikimas. Atsimindami šį gana sunkų uolaus patrioto gyvenimo etapą, kelionių dalyviai susipažino su Ustronės Juozo Tumo – Vaižganto ir knygnešių muziejumi, Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčia, Vaižgantą menančiu ąžuolu ir kitais objektais bei apsilankė Šiaulių valstybiniame dramos teatre, kur žiūrėjo spektaklį ,,Nebylys“ pagal to paties pavadinimo J. Tumo-Vaižganto kūrinį.
Paskutinį rudens savaitgalį Švenčionių rajono pedagogams Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras organizavo pažintinę-kvalifikacinę išvyką po Pietų Latviją. Tai buvo dar vienas, jau paskutinis renginys, pristatantis išskirtinę, savo laikmetį pralenkusią itin ryškią asmenybę. Ši kelionė prasidėjo nuo šiaurinio Lietuvos pakraščio Pietų Latvijos kryptimi: pakeliui trumpant užsukant į Vaižganto numylėtą gimtąjį kraštą – Svėdasus, vėliau pasiekus Jelgavos (iki 1917 m. vadintą Mintauja) miestą, kuriame jis praleido pirmuosius savo kunigavimo metus, ir pasiekiant prabėgusius šimtmečius menančią Latvijos sostinę – Rygą. Šiame mieste Vaižgantas atsidūrė jau įkopęs į penktą dešimtį, kai 1914 m. buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų – čia jis darbavosi „Rygos garso“ redakcijoje.
Dvi dienas trukusios pažintinės – kvalifikacinės išvykos po Latviją maršrutas neapsiribojo vien tik tam tikras Vaižganto gyvenimo atkarpas liudijančiais faktais, bet ir gerokai prasiplėtė: išvykos dalyviai, keliaudami Nemunėlio ir Mūšos tėkmės kryptimi, ties ta vieta, kur Lietuvos vandenis nešančios dvi upės susilieja į vieną ir tampa Lielupe, išvydo šviesiais mūrais aplinkoje išsiskiriančią Bauskės pilį, gėrėjosi Baltijos Versaliu vadinamais prabangiais Rundalės rūmais, aplankė didžiausią miestą Latvijos Žiemgaloje – Jelgavą. Čia užsuko į Mintaujos gimnaziją (kt. Academia Petrina) – seniausią Vidžemės (Latvija) aukštesniąją mokyklą, kurioje mokėsi daug būsimų Lietuvos kultūros, visuomenės, politikos veikėjų, bei grožėjosi vienu didžiausių Baltijos šalyse baroko stiliaus statinių – Jelgavos rūmais. Vėliau, jau atsisveikinę su Jelgava, pažintinio renginio dalyviai pasuko Latvijos sostinės, įsikūrusios prie Rygos įlankos, link. O iš arčiau pažinę ją, netruko įsitikinti, kodėl keliautojai šį miestą mėgsta vadinti gyvu muziejumi prie Dauguvos upės – juk Latvijos sostinės senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Ir, žinoma, ne mažiau dėmesio vertas apsilankymas mūsų gimtąją kalbą bei tradicijas puoselėjančioje Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje…
Be abejonės, visos šešios kelionės po Lietuvą ir Latviją, sekant įžymiojo aukštaičio pėdsakais, nebūtų tokios įsimintinos, jei jų metu nebūtų organizuoti susitikimai su Vaižganto asmenybę, jo gyvenimo ir veiklos prasmingumą atskleidusiais kelių mūsų šalies muziejų specialistais bei Latvijos lietuvių bendruomenių atstovais, todėl šio turiningo renginių ciklo organizatorius dėkoja visiems, padėjusiems prisiminti ir vėl iš naujo atrasti mūsų tautos šviesulį. Juozo Tumo-Vaižganto atminimui skirti metai jau skaičiuoja paskutines dienas, todėl apibendrinant įvykusių pažintinių kelionių bei susitikimų metu patirtus įspūdžius bei įgytas žinias teliko patvirtinti neginčijamą faktą, kad Vaižgantas – viena žinomiausių, įtakingiausių Lietuvos asmenybių, kurios įvairiapusę veiklą ir darbus sunku beišvardinti. Apie didžiulį kūrybinį Juozo Tumo-Vaižganto palikimą byloja ir tai, kad jo „Raštai“ leidžiami nuo 1994-ųjų (yra išėję net 24 „Raštų“ tomai). Dar vienas įdomus faktas: 1929 m. buvo išvesta Vaižganto mėgstamos geltonos jurgino spalvos rūšis Dahlia ir pavadinta „Rašytojas Vaižgantas“. Todėl visiems, kuriems imponuoja jo ryški asmenybė bei besąlygiškos meilės tautai įkvėpti darbai, norisi priminti dar vieną detalę: 2018 m. sukurti du dokumentiniai vaidybiniai filmai: „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Juozas Tumas-Vaižgantas“ ir „Tumo kodeksas“, patvirtinantys literatūrologės Vandos Zaborskaitės išsakytą mintį, kad Vaižganto dvasia – tai meilė ir santarvė, kurias skleidžia jo kūryba ir gyvenimas.
