Pažintinę išvyką „Valančiaus takais“, skirtą Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus 225-osioms gimimo metinėms, pradėjome kupini smalsumo, geros nuotaikos ir noro pažinti Motiejaus Kazimiero Valančiaus gyvenimo kelią. Tai buvo daugiau nei kelionė – tai buvo laikas kartu, patirtys, pokalbiai ir gyvas prisilietimas prie mūsų istorijos.
Pirmasis sustojimas – Kražiai. Mažas, bet labai jaukus miestelis, kuriame jaučiasi ypatinga ramybė. Vaikštant jo gatvelėmis tarsi sustoja laikas, o mintys nuklysta į praeitį. Čia, kaip ir vėliau Varniuose bei Žemaičių Kalvarijoje, mus lydėjo vietiniai gidai – žmonės, mylintys savo kraštą visa širdimi. Jų pasakojimai buvo ne tik informatyvūs, bet ir labai gyvi – kupini jausmo, pasididžiavimo ir noro parodyti, kuo gyvena jų gimtinė.
Toliau keliavome į Varnius – vietą, kur Motiejus Kazimieras Valančius paliko ypač ryškų pėdsaką. Klausydamiesi pasakojimų, vis labiau supratome, koks svarbus buvo jo darbas žmonėms, tikėjimui ir visai Lietuvai.
Keliaujant po Žemaitiją, akys džiaugėsi tvarkingais miesteliais, žaliuojančia gamta, jaukiomis sodybomis. Pro autobuso langus slinko ramūs, bet kartu tokie gyvi vaizdai. O vėjo jėgainės… jų buvo daug. Ar tai gražu – sunku pasakyti. Kartais jos priminė gyvenimo ratą, nuolatinį judėjimą, bet kartu atrodė, kad šiek tiek sudrumsčia natūralią gamtos ramybę.
Vakare pasiekėme Palangą. Apsigyvenę viešbutyje, iš karto patraukėme prie jūros. Ten mūsų laukė tikras vakaro stebuklas – saulėlydis. Stovėjome, žiūrėjome ir, rodos, kiekvienas tyliai galvojome apie savo dalykus. Tai buvo akimirka, kai nieko nereikia – tik būti.
Antrąją dieną iš pat ryto skubėjome pasisveikinti su jūra. Tekanti saulė kilo virš horizonto, o jūra atrodė rami, tarsi kviečianti sustoti, įkvėpti ir pradėti dieną su ramybe viduje.
Atsisveikinę su jūra ir Palanga vykome į Nasrėnus – Valančiaus gimtinę. Čia viskas labai tikra ir paprasta. Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje tarsi sugrįžome į jo vaikystę – paprastą, bet prasmingą pradžią, iš kurios išaugo didis žmogus.
Toliau mūsų kelionę papuošė įspūdingi gamtos objektai – aplankėme 2026 m. paskelbtą Europos medį – Laukių ąžuolą bei didžiausią Lietuvoje akmenį – Barstyčių akmenį. Stovint šalia jų apima keistas jausmas – tarsi trumpam sustoji ir supranti, kokia didelė ir kartu artima yra gamta.
Kelionę vainikavo Žemaičių Kalvarija – rami, dvasinga vieta, kur norisi pabūti tyliai, neskubant.
Pakeliui į namus trumpam užsukome į Šiaulius. Pasivaikščiojome pėsčiųjų alėja, kuri sekmadienio vakarą buvo rami ir lėta. Miestas tarsi ruošėsi naujai savaitei. Nors nepavyko užsukti į „Rūtos“ kavinukę ar šokolado muziejų, palikome sau mažą pažadą – dar sugrįžti.
