Šaltą, bet saulėtą vasaros rytą kelias pasitiko dviratininkus, lyg pats gamtos kvietimas išlydėti vasarą ir pasitikti rudenį. Vėsus oras gaivino, o spindintys saulės spinduliai šildė pečius ir širdis. Vingiuoti kaimų keliukai vedė pro laukus ir miškelius, kur kvepėjo dar nenunokę obuoliai, šnarėjo įvairių spalvų lapai ir tyliai kalbėjosi vėjas.
Vaikų šypsenos tapo tikru kelionės švyturiu – jų juokas užpildė rytą gyvybe ir lengvumu. Sustojus Dotenėnų kaime prie laužo, dūmų aromatas susimaišė su gardžiai spragsinčiomis dešrelėmis, kurios tapo jaukiu bendrystės simboliu.
„Vėjo taku į rudenį“ – tai daugiau nei dviračių žygis. Tai mažos akimirkos, kurios primena, kaip gera sulėtinti žingsnį, pajusti gaivų orą plaučiuose, pasimėgauti buvimu kartu ir leistis į kelionę, kurioje kiekvienas posūkis dovanoja naują grožį.