Balandžio 13-ąją Centras pakvietė mėgstančius keliauti dviračiais pasižvalgyti po gimtąsias apylinkes bei pakeliauti išlikusiu siaurojo geležinkelio (siauruko) Švenčionėliai-Švenčionys pylimu, susipažinti su siauruko istorija, pasigrožėti pavasarėjančia gamta.
Žygio pradžios taškas – DVIRAČIŲ STOTELĖ/DVIRAČIŲ DIRBTUVĖS/DVIRAČIŲ NUOMOS PUNKTAS Švenčionėliuose. Kaip bepavadintumėm šį tašką, nesuklysime sakydami, kad čia „gyvena“ dviračiai. Žygeiviai pasiruošę dviračius žygiui, trumpam užsuko į DVIRAČIŲ STOTELĘ, kurioje žygio vadovas Kęstutis Lisauskas pasidalijo žiniomis apie siaurojo geležinkelio – vadinamo siauruku – istorija. Vyresniojo amžiaus žygeiviai dar prisimena kursavusį siauruką, todėl su malonumu pasidalijo savo prisiminimais.
Siaurasis geležinkelis Aukštaitijoje buvo tiesiamas keliais etapais. 1891 metais pradėtas tiesti ir 1895 metų lapkričio 11 dieną atidarytas 750 mm pločio Švenčionėlių-Pastovų ruožas. 1898 metais geležinkelis nutiestas iki Panevėžio. Pirmieji traukiniai naujuoju ruožu pradėjo kursuoti 1899 metų rudenį. 1972 m. gruodžio mėnesį išvažiavo paskutinis traukinukas, o 1973 m. pradžioje jau buvo pradėti ardyti bėgiai. Taip ir baigėsi beveik aštuonis dešimtmečius trukusi siauruko istorija Švenčionėliuose.
Žygeivių grupė amžiaus atžvilgiu susirinko labai įvairi – nuo 12 m. iki 60+. Nesvarbu kiek tau metų, svarbu noras pažinti savo gimtąjį kraštą.
Žygio metu susipažinome su siauruku susijusiomis vietomis Švenčionėliuose, aplankėme pušį, kuri nuo seno žmonių vadinama vaiduokliu, šmėkla, o kartais-ereliu ir Drūstėnų senosiose kapinaitėse stovi nuo baudžiavos laikų. Prie šios pušies buvo plakami pririšti prasikaltę baudžiauninkai, ant jos kariami žmonės. Pasak vietinių gyventojų, Drūstėnuose buvo didelis dvaras. Šiame dvare žemės darbus dirbdavo kaliniai, kuriuos iš Švenčionių kalėjimo atveždavo siauruoju geležinkeliu-siauruku (jo pylimas išlikęs iki šių dienų).
Toliau žygį tęsėme siauruko pylimu iki buvusios pervažos. Trumpai pailsėję, dviračius mynėme tolyn aplankydami Beržynės, Poškonių, Rėviškės, Mėžionių, Dotenėnų, Burbų, Kvederiškės kaimus, besiklausydami Mėžios bei Dobio upeliukų čiurlenimo.
Numynę 35 km labai nudžiugome pamatę, kad Trūdų bendruomenės namų durys buvo praviros… Čia mus svetingai sutiko Rasa ir Robertas Paškevičiai, ir pakvietė užsukti. Sutikome nedvejodami ir nesuklydome, nes čia mūsų laukė vaišės. Bendruomenės namų šeimininkai mums pasakojo kaip jie čia įsikūrė, ką veikia ir geranoriškai sutiko dalyvauti bendrose veiklose.
Dėkojame visiems dalyvavusiems žygyje už žingeidumą bei ištvermę.
