Ten, prie Neries, prie Žeimenos, Kur ežerėliai Lietuvos. Ir širdyje daug šilumos. Ten, kur namai pilni dainos… (Aukštaitijos partizanų eilės…)
Kiekvieno žmogaus širdyje gyvena gimtojo krašto dvasia. Mes keičiamės, o mūsų gimtasis kraštas visada lieka toks pat – mielas, pažįstamas, artimas, gražiausias ir mieliausias lopinėlis visame pasaulyje… Todėl nenuostabu, kad į kovo 9 d. Centro organizuojamą žygį, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, susirinko nemažas būrys žygeivių, kuriems brangus Švenčionių kraštas. Žygio metu mus lydėjo gražuolė Žeimenos upė bei 1861 m. kairiuoju pažeimeniu nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Ir kaip gi be jų… jie vienodai svarbūs šiam kraštui. Maršruto pirmas etapas vedė nuo Žeimenos geležinkelio stotelės link Sudotos. Trumpam sustoję prie Rimkų senųjų kapinaičių, pilkapyno, šalia Sudotos kapinių įrengto stendo, užsukome į poilsiavietę „Gamtoje“, kur mus svetingai priėmė šios poilsiavietės šeimininkai. Šventinio renginio metu prisiminimais apie šio krašto kraštotyrininką, kolekcininką, fotografą, krašto istorijos foto metraštininką Igną Šilkinį pasidalijo jį gerai pažinoję ir jam artimi žmonės. Pailsėję bei papietavę, patraukėme tolyn link Žeimenos skardžio bei Paduobės piliakalnio. Nors ir nemažai nukeliavę, žygeiviai atsisakė pasiūlytos pavėžėjimo paslaugos ir patraukė tolyn pėsčiomis į Švenčionėliuose įsikūrusią Dviračių stotelę. Čia mus pasitiko meistras Valerijus, kuris supažindino su Dviračių stotelės veikla. Žygeivė Jūratė pasidalijo prisiminimais apie geografą, gamtininką, politinį veikėją, signatarą Česlovą Kudabą, Švenčionėlių gimnaziją bei informacija apie Švenčionėlius. Diskusiją pratęsėme prie vaišių stalo ir kiekvienas iš čia dalyvavusių pritarė, kad labai svarbu pažinti garbingą savo krašto praeitį ir dabartį.