Ievos Simonaitytės, Evės takais

Pirma kelionės stotelė – Kaunas, nes šiame mieste kurį laiką gyveno rašytoja.

Pasivaikščioje po senamiestį, patraukėme link Maironio lietuvių literatūros muziejaus, kuriame jau mūsų laukė gidė. Muziejus įsteigtas 1936 m. poeto, kunigo Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) namuose, kuriuos jis nusipirko 1909-aisiais. Šiais metais, minint 125-ąsias Ievos Simonaitytės gimimo metines, muziejus pristato parodą, pasakojančią apie tai, kaip ji gyveno. Ši paroda – tai simbolinis I. Simonaitytės kambarys, kuriame jau gyvena ne ji pati, o dar tebegyva atmintis, išlikę prisiminimai, laiškai, jos rankraščiai ir knygos, praeitimi alsuojantys, asmenines istorijas pasakojantys daiktai, kurių daug išlikę ir saugoma muziejaus fonduose. Nedidelė kamerinė parodos erdvė ir gausūs eksponatai patys padiktavo parodos temą – rašytojos asmenybė buvo ir tebėra tokia pat ryški, svarbi, kaip ir jos kūryba, todėl ir pasakojame apie ją: gyvenimo siekius, nuveiktus darbus, charakterį ir buitį. Kambario centre stovintis stalas – tai gyvenimo rato simbolis. Ant jo sutelpa visas rašytojos gyvenimas nuo pavainikės mergaitės vaikystės Vanaguose iki gerbiamos gyvosios klasikės metų, atiduotų kūrybai sovietmečiu. Prie jo sukviesti rašytojai svarbiausi, artimiausi, bet labai skirtingi žmones iš įvairių gyvenimo etapų. Šis stalas – tarsi dedikacija, dovana rašytojai, kuriai daugiausiai laiko, deja, teko praleisti lovoje: kamuojantis nuo skausmų ir rašant – dažniausiai ant savęs pasidėjus kiek įmanoma lengvesnę spausdinimo mašinėlę. Ievos Simonaitytės gyvenimas – tai kontrastai: skausmas ir šlovė, vargas ir patogumai, silkės uodega ant stalo vaikystėje ir rūkyti unguriai sočioje senatvėje. Šiek tiek šio ilgo, turiningo, be galo įdomaus rašytojos gyvenimo tilpo ir parodoje.

Antra kelionės stotelė – Maironio tėviškės sodyba-muziejus.

Maironio tėvonijoje Bernotuose išlikęs senasis sodas, taip mėgtas Maironio, tebeauga pušis, menanti poeto jaunystę, ledainė, teikusi buitinius patogumus. Bernotų ir Pasandravio aplinka simboliškai įamžina įdomų, sudėtingą dvasininko, poeto Maironio gyvenimo ir kūrybos kelią.

Trečia kelionės stotelė – Veiviržėnai, susitikimas su rašytojos heroje Urte iš romano „Aukštųjų Šimonių likimas“.

Čia 19 val. mūsų laukė Priekulės kultūros centro Ernsto Vilcherto teatro spektaklis „Urtė“ pagal I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (režisierius D. Savickis). Priekulės kultūros centro E. Vilcherto teatro spektaklis „Urtė“ – dovana teatro ir rašytojos I. Simonaitytės kūrybos mylėtojams. Įdomus režisūrinis sprendimas, apgalvota, metaforiška, išskirtinė scenografija, muzikinis garso takelis, aktorių vaidyba, sceniniai kostiumai sukuria jausmą, kad ši istorija tikra, ji vyksta čia ir dabar. Žiūrovas tarsi nusikelia į I. Simonaitytės personažų gyvenimo laikmetį ir kartu su Urte išgyvena meilę, baimę, neapykantą.

„Laimingajam laikas neribotas, laimingasis neskaito valandų. O kas laimingas? Laimingas tasai, kurį didžiosios, žodžiais neišreiškiamos meilės bangos paskandina savo gilybėje“, – taip rašė I. Simonaitytė – Mažosios Lietuvos istorijos metraštininkė savo romane „Aukštujų Šimonių likimas“.