+370 387 44368 - +370 612 50105 kaltanenu.utc@kaltanenai.eu

Login

Sign Up

After creating an account, you'll be able to track your payment status, track the confirmation and you can also rate the tour after you finished the tour.
Username*
Password*
Confirm Password*
First Name*
Last Name*
Birth Date*
Email*
Phone*
Country*
* Creating an account means you're okay with our Terms of Service and Privacy Statement.
Please agree to all the terms and conditions before proceeding to the next step

Already a member?

Login
+370 387 44368 - +370 612 50105 kaltanenu.utc@kaltanenai.eu

Login

Sign Up

After creating an account, you'll be able to track your payment status, track the confirmation and you can also rate the tour after you finished the tour.
Username*
Password*
Confirm Password*
First Name*
Last Name*
Birth Date*
Email*
Phone*
Country*
* Creating an account means you're okay with our Terms of Service and Privacy Statement.
Please agree to all the terms and conditions before proceeding to the next step

Already a member?

Login

Išvyka Pasaulinei turizmo dienai paminėti

Tradiciškai minėdami Pasaulinę turizmo dieną, šiais metais mes, Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro kolektyvo nariai, kartu su savo bendraminčiais bei partneriais vėl nusprendėme pasižvalgyti po Panemunių regioninio parko (toliau – Panemunių RP) teritoriją (skaitytojams tepriminsiu, kad dalis šio parko pažintinių objektų buvo aplankyti dar 2014 m. rugsėjį): prabėgus trejetui metų, vėl sugrįžome prie didžiausios mūsų šalies upės, tik šįkart panorome daugiau susipažinti su kairiąja jos pakrante bei aplankyti ryškiausius Žemosios Panemunės objektus. Čia būtina paminėti svarbiausią išvykos „Lietuvos piliakalniai – Lietuvos valstybės aušra“ organizavimo priežastį: būtent šio renginio dalyviai buvo aktyvūs Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro 2017 m. vykdyto projekto „Keliaukime po Aukštaitijos kraštą. Švenčionių žemės piliakalniai“, skirto atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejui, nariai, kurie projekto renginių metu keliaudami dviračiais ir pėsčiomis, susitikdami su įvairiais specialistais bei visuomenės atstovais, aplankė ir susipažino su visais 28-iais Švenčionių krašto piliakalniais. Todėl prisimenant ir apibendrinant minėto projekto veiklas, baigiamojo renginio metu jiems suteikta galimybė pasižvalgyti po kito šalies regiono gamtines bei kultūrines erdves prioritetu pasirinkus Suvalkijos piliakalnius (o juk piliakalnių mūsų šalyje priskaičiuojama net 903). 

Tarsi pritardama šiam projekto dalyvių norui rugsėjo 27-osios rytmečio saulė, prasiplėšdama pro rūkuose skendinčių apylinkių šydą, ypatingai papuošė vadinamąjį Rojaus kelią, šalia kurio išsidėsčiusius pažintinius objektus entuziastingai nusiteikusi mūsų grupė palydėjo tik akimis, mat tądien buvo numatyta aplankyti tik du Panemunių RP teritorijos objektus, esančius dešiniajame Nemuno krante: Panemunės pilį bei Jurbarko miestą. Toliau sumanyta persikelti į kitą Nemuno pusę ir pasižvalgyti po Šakių kraštą. Beje, Panemunių RP ribose į Nemuną ties Seredžiumi savo vandenis atplukdanti Maironio eilėse apdainuota Dubysa – natūrali skiriamoji riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos regionų, su jiems būdingais kultūriniais požymiais: tradicijomis, gyvenimo būdu, tautosaka ir pan. 

Šalia įspūdingo renesanso stiliaus Panemunės pilies komplekso, esančio Pilies I kaime, mus svetingai pasitiko Panemunių RP vyr. specialistė Vaida Mozūraitienė, lydėjusi visos tolimesnės kelionės metu. Kartu su šio krašto gide pasukome per pilies parką, gaubiamą senolių medžių lapijos bei tebežvilgantį 5 kaskadinių tvenkinių akimis. Pakilusi saulė dosniai nuauksino šimtmečius menančius statinius (šis architektūros paminklas dabar priklauso Vilniaus dailės akademijai) suteikdama jiems ypatingo iškilmingumo: čia pat, pilies kieme, išgirdome šios vietovės pavadinimo kilmės versijas bei susipažinome su pilies istorija. Netrukome apsilankyti ir šiurpulį keliančiame pilies kalėjime – karceryje, o po to stačiais laiptais pasiekę pilies bokštą, žvilgsniu įvertinome apylinkių panoramą. Trumpa pažintis su eksponuojamais Vilniaus dailės akademijos studentų tapybos darbais, bendra nuotrauka pilies fone ir tolyn pažinimo keliu. Beje, bevaikštant po pilies parką, gidė Vaida smalsuolius suintrigavo atskleisdama vieną šios pilies statinių paslaptį: esą atvėrus pilies parke esančio rūsio duris, toliau įrengtu tuneliu, besitęsiančiu netgi po Nemunu, galima pasiekti kitame jo krante rymantį Gelgaudiškio dvarą (kas žino, tiesa tai ar tik sukurta graži istorija, mums tąkart, trumpai tariant, išsiaiškinti nepavyko). 

Pakeliui link Jurbarko stabtelėjome Panemunių RP lankytojų centre, įsikūrusiame 18 a. statytoje Šilinės smuklėje (beje, mažas pastebėjimas: tokiame pat liaudies architektūros stiliaus pastate yra įsikūręs ir Asvejos RP lankytojų centras, esantis Dubingiuose, Molėtų r.): pakviesti užsukome susipažinti su šios saugomos teritorijos vidaus ekspozicijomis, pristatančiomis žmonių gyvenimą šalia Nemuno. Po to – keliolikos minučių kelionė autobusu, tik žvilgsniu pagaunant Skirsnemunės miestelio vaizdus ir įsukant į Jurbarko miestą. Ši vietovė, esanti prie Nemuno, Mituvos ir Imsrės upių santakų, pirmą kartą paminėta dar 1259 m: čia, ant Mituvos upės žiočių, kryžiuočiai pastatė Georgenburgo pilį (pats miestas ėmė kurtis kiek vėliau, po Žalgirio mūšio), taip pat, matyt, šių kovų laikotarpiu įtvirtintas ir Bišpiliu vadinamas Jurbarko piliakalnis. Todėl suskubome nepraleisti progos įkopti į pirmąjį šios kelionės maršrute numatytą piliakalnį, vėliau, susipažinę su miestu, kurio centre stovi paminklas Vytautui Didžiajam (jį sukūrė nuo 1928 m. Jurbarke gyvenęs skulptorius Vincas Grybas), užsukome į kadaise buvusio prašmatnaus dvaro sodybą, priklaususią kunigaikščiams Vasilčikovams. Deja, dvarui gerokai nukentėjus per I pasaulinį karą, iki šių dienų teišliko dvi oficinos (vienoje iš jų dabar įkurtas krašto muziejus), kumetynas, medinis namas, parkas bei cerkvė (šiuo metu joje įrengta parodų ir koncertų salė). Visgi buvusio dvaro didybę šiandien primena rūpestingai prižiūrimas, rožynais pasidabinęs bei kairiajame Mituvos upės krante nusidriekęs parkas, buvusių rūmų vietą žymintis ir klasicizmo epochą atspindintis fragmentas – kolonos bei aidinti klasikinė melodija, nejučia trumpam leidžianti patirti anų laikų sugrįžimo iliuziją.

Atsisveikinę su Jurbarku, nelaukdami suskubome kirsti Nemuną, atskyrusį Jurbarko ir Šakių rajonus, ir jau kitapus vingiuojančiu asfaltuotu keliu pasukome Sudargo link. Šio miestelio apylinkės garsėja vienas šalia kito išsidėsčiusiais Burgaičių ir Grinaičių piliakalniais, datuojamais I tūkst.– II tūkst. pradžia, – čia jų net penki: Vorpilis, Pilaitė, Bevardis, Žydkapis ir Balnakalnis. Su visais jais bei nuo aukštumų atsiveriančiais, kvapą gniaužiančiais Panemunių RP apylinkių vaizdais susipažinome keliaudami puikiai įrengtais pėsčiųjų takais: išties verta dėmesio Vorpilio itin stačio šlaito apačioje, slėnyje, nusidriekusi plati pilkšvai mėlyna Nemuno juosta, kurios kitoje pusėje matyti tolumoje išsibarsčiusių miestelių panoramos su dominuojančiais šventovių bokštais, įrėmintais rudens peizaže… Dažnas iš mūsų žavėjosi išvydęs tokį nuostabų paveikslą pritardamas gidės Vaidos išsakytai minčiai, kad šių piliakalnių kompleksas istorine, archeologine ir kultūrine prasme gali drąsiai konkuruoti su Kernave. Apibendrindama tepridursiu, kad aplankytos vietovės pavadinimas kildinamas nuo padavimuose minimo ir pilis gynusio žemaičių karvedžio Sudargo, kadangi viduramžiais čia stovėjusi viena svarbiausių gynybinių pilių kovose su kryžiuočiais.

Pasigėrėję panoraminiais Nemuno slėnio vaizdais, patraukėme palei didžiąją upę į rytus: po gero pusvalandžio kelionės žvyrkeliu pasiekėme 19 a. architektūros ansamblį – Gelgaudiškio dvarą (Šakių r.), kurio neoklasicistinio stiliaus rūmai pastatyti 1842–1846 m. Gustavo Koidelio iniciatyva. 20 a. pradžioje šį dvarą įsigijo ir rekonstravo Medardas Komaras, anot mus pasitikusio ekskursijos gido – „dvaro pono“ pasakojimo, jog taip jis stengęsis pelnyti savo jaunos ir itin mylimos žmonos Marynos palankumą. Istoriniai įvykiai bei bėgantys metai paliko ryškius pėdsakus dvaro gyvavimo istorijoje – vis keitėsi jo šeimininkai, kol nuo 2009 m. apleistas dvaras pradėtas rekonstruoti ir dabar priklauso Gelgaudiškio miestelio bendruomenei. Šis dvaras, kurį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas, prisiglaudęs kairiajame Nemuno krante, yra vienas originaliausių ir didžiausių Lietuvos dvarų ansamblių. Gidas, vedžiodamas mus po atnaujintas dvaro sales, akcentavo: dešinė rūmų pusė priklausė moterims, kairė – vyrams. Moterų pusėje (čia buvo ir muzikos salonas) interjero spalvos šviesios (ne išimtis ir dėmesio vertos Gelgaudiškio dvaro koklinės krosnys), ecesijos (linijinis puošybos elementas, kuriam būdingi ir augaliniai motyvai) „moteriškos“: linijos lengvos, grakščios, būdingi kiti dekoro elementai: gėlytės, žiedeliai, pumpurėliai. Vyrų pusėje ecesija konkreti, visas dekoras orientuotas į veiklą, nešančią rezultatus, kurią simbolizuoja vaisiai. Patenkinę smalsumą ir pasižvalgę po rūmų vidų, suktais laiptais pakilome į rūmų apžvalgos bokštelį (pasak dvaro šeimininkų žodžių, prieš gerą šimtmetį nuo šio bokštelio atsiveriantis vaizdas į Nemuną ir kitame jo krante rymančią Panemunės pilį, buvo kur kas geresnis), po to pasivaikščiojome po seną, vieną didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintį sudėtinga struktūra (beje, pagal kompleksinę vertę Gelgaudiškio dvaro parkas yra vertingiausias Suvalkijos regione). Atsisveikindami su Gelgaudiškio dvaro sodyba, buvome sužavėti šio miestelio vietos bendruomenės iniciatyvumu ir darbštumu: dabartiniai dvaro šeimininkai stengiasi pritraukti kuo daugiau lankytojų čia rengdami teatralizuotas ekskursijas bei kitus renginius.

Saulei sparčiai sukant į vakarus, stengėmės racionaliai paskirstyti išvykos laiką, todėl po ketvirčio valandos jau svečiavomės Plokščių miestelyje aplankydami net tris žymiausius jo objektus. Pirmiausiai pasukome istorinio-archeologinio Šventaduobės – lurdo, esančio Didžiupio upelio slėnyje (apie 300 m į pietus nuo Plokščių), link vedančiu bei vietinio tautodailininko medžio skulptūromis papuoštu taku. Iš lauko akmenų sumūryto lurdo centre įrengtas altorius, o trykštantis šaltinėlis garsėja savo gydomosiomis galiomis. Kaip ir įprasta, apie šios šventvietės atsiradimą byloja legenda, kurią papasakojo gidė Vaida pridurdama, kad šioje vietoje taip pat vyksta įvairūs kultūriniai ir religiniai renginiai, o atlaidų metu laikomos Šv. Mišios.

Vėliau grįžome į Plokščių miestelį ir patraukėme unikaliosios Vaiguvos gatvės pusėn: mat šalia Plokščių piliakalnio tekantis mažas Vaiguvos upelis miestelyje pereina į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Vietiniai gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga, kurios dugnas nusėtas gausybės akmenukų. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl upė neišdžiūsta net vasarą. Toliau – paskutinis stabtelėjimas Plokščiuose ties memorialiniu kompleksu ,,Kančių keliai“: išvydome originaliai įamžintą krašto savanorių, tremtinių atminimą. To paties vietinio tautodailininko sukurti darbai ir čia džiugino akį: pavyzdžiui, lapo formos suoleliai labai gražiai įkomponuoti į gamtinę aplinką. Jau atsisveikindami su Plokščiais, sužinojome, kad miestelio istorijoje 19 a. pabaigoje svarbų vaidmenį suvaidino visuomenės veikėjas ir pedagogas Petras Kriaučiūnas, pas kurį svečiuodavosi daug žymių tautinio atgimimo veikėjų, tarp jų ir Vincas Kudirka, itin žavėjęsis šios vietovės kraštovaizdžiu.

Pakeliui link Ilguvos kaimo vėl tik žvilgsniu pagaudami palydėjome Kriūkų miestelį, išgirsdami kelias svarbiausias šio miestelio praeities detales, pavyzdžiui, kad nuo 1936 m. čia įsteigta upių laivų statykla. Toliau kelionės horizonte – Ilguvos dvaras (anksčiau vadintas Panykių dvaru) su visai šalia rymančia Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, pastatyta 1814 m. Ilguvos dvaro istorija prasideda nuo 16 a. antros pusės, žinoma, metų eigoje šio dvaro savininkai bei vietovės pavadinimas keitėsi. 1895 m. tuometinio šeimininko Henriko Grincevičiaus vyriausiajai dukrai Onai ištekėjus už buvusio smuiko vunderkindo Emilio Mlykarskio (gimusio Kybartuose), prasidėjo šio dvaro išgarsėjimas – jis užėmė ypatingą vietą Lietuvos ir Lenkijos kultūriniame, ypač muzikiniame, gyvenime. Beje, dar reikėtų pridurti, kad daugumai, ypač akliesiems, Ilguva prisimintina, nes čia kelis savo vaikystės metus praleido dainininkė Beatričė Grincevičiūtė (sopranas). 

Keliolika minučių kelio ir dar vienas stabtelėjimas keliaujant per Žemutinę Panemunę  ties to paties pavadinimo piliakalniu (I tūkst. – II tūkst. pradžia) – paskutinis rimtas išbandymas mūsų kojų raumenims ir sąnariams stengiantis mediniais laiptais pasiekti jo viršūnę. Įkopę įsitikinome patys: iš vienos pusės jį supa išvaizdus Nemuno slėnis, kuriuo nusidriekęs Zapyškio–Kriūkų kelias, iš kitos plyti gili dauba. Grįždami link autobuso, suskaičiavome: projekto baigiamojo renginio metu aplankyti net 7 Suvalkijos piliakalniai, esantys Jurbarko ir Šakių rajonuose. Čia pat atsisveikinome su Panemunės RP gide Vaida, padėjusia mums suvokti abipus Nemuno krantų nusidriekusios saugomos teritorijos apylinkių grožį ir savitumą, tikėdamiesi tinkamai progai pasitaikius, vėl apsilankyti Suvalkijoje kaskart vis atrandant dar nežinomus įdomius objektus.

Artėjančioms vakaro sutemoms vis labiau ryškinant mėnulio siluetą, pakeliui link Kauno jau savarankiškai stabtelėjome ties gotikinės architektūros paminklu – senąja Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, statyta net 16 a. Kai kas pirmą kartą ją išvydo, kai kas – po kelių metų pertraukos, tačiau faktas, kad šis objektas populiarus ir vertas dėmesio, buvo akivaizdus – tai patvirtino vėlai vakare čia tebevykę filmavimo grupės darbai: čia garsus Lietuvos kino režisierius Ignas Jonynas kartu su Kristupu Saboliumi kuria naują filmą „Nematoma“.

Dalijimasis patirtais įspūdžiais, atsiradęs lengvas nuovargis, keletas valandų kelionės namų pusėn ir padėka projekto vadovui, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktoriui Kęstučiui Lisauskui, už parengtą turiningą išvykos maršrutą vainikavo atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejui skirtą renginį. Jo dalyviai, kaip visada, puoselėja viltį, kad turiningų pažintinių išvykų bus dar ir ateityje, o skaitytojų dėmesiui ir vertinimui pateikiame bent dalelę įamžintų mūsų kelionės akimirkų.

Šio renginio nuotraukas galite rasti čia: Kvalifikacinė išvyka, skirta Pasaulinei turizmo dienai paminėti