+370 387 44368 - +370 612 50105 kaltanenu.utc@kaltanenai.eu

Login

Sign Up

After creating an account, you'll be able to track your payment status, track the confirmation and you can also rate the tour after you finished the tour.
Username*
Password*
Confirm Password*
First Name*
Last Name*
Birth Date*
Email*
Phone*
Country*
* Creating an account means you're okay with our Terms of Service and Privacy Statement.
Please agree to all the terms and conditions before proceeding to the next step

Already a member?

Login
+370 387 44368 - +370 612 50105 kaltanenu.utc@kaltanenai.eu

Login

Sign Up

After creating an account, you'll be able to track your payment status, track the confirmation and you can also rate the tour after you finished the tour.
Username*
Password*
Confirm Password*
First Name*
Last Name*
Birth Date*
Email*
Phone*
Country*
* Creating an account means you're okay with our Terms of Service and Privacy Statement.
Please agree to all the terms and conditions before proceeding to the next step

Already a member?

Login

Keliauta Budrių piliakalnio link…

Pavasariu alsuojančiais Labanoro girios keliais keleliais Budrių piliakalnio link…

Prasidėjęs balandis visomis išgalėmis bando įrodyti, kad pavasaris tikrai įsibėgėjo: jau pirmomis mėnesio dienomis plūstelėjusi šilumos banga bei drėgmės gausa kaipmat mūsų akims pateikė ankstyvuosius pavasario ženklus: gerokai išbrinkę lapuočių pumpurai, rodos, tuoj tuoj neištvėrę išsprogs ir gležna žaluma suskubs pridengti plačiai atsivėrusius peizažus, bebaigiančius žydėti ryškiai rausvus žalčialunkių kerelius ėmė keisti kalvelių pašlaitėse pernykščių lapų patalus perplėšusios melsvos žibuoklių liepsnelės, o nuo jų neatsiliko kur ne kur upelių pakraščiuose savo aukso spalvos žiedelius į saulę keliantys šalpusniai. Belieka pridurti, kad ne vien augmenija nesnaudžia: kasdien miškas prisipildo vis gausesnio paukščių klegesio bei žvėrelių bruzdesio – Labanoro giria vis labiau atgimsta pavasariui…

Gamta nuolat keičiasi, dėl to stengiantis pamatyti bei pažinti jos įvairovę reikia nepraleisti progos pakeliauti, todėl Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras, įgyvendindamas projektą ,,Keliaukime po Aukštaitijos kraštą. Švenčionių žemės piliakalniai“, skirtą Piliakalnių metams bei artėjančiam atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejui, š. m. balandžio 5 d. organizavo pažintinį žygį dviračiais link Budrių (Labanoro sen.) piliakalnio pakeliui susipažįstant su Labanoro apylinkėmis. 

Pirmojo šiais metais pažintinio žygio dviračiais dalyviai startavo nuo Labanoro regioninio parko lankytojų centro pravažiuodami per miestelio centrą ir pasukdami dešinėn pusėn kryptimi Labanoras – Januliškis. Netrukus žygio dalyvių dėmesį patraukė Kunigiškių kapinės (beje, be šių seniausių Labanoro kapinių miestelyje yra ir kitos – tai išties retas reiškinys): juk ne paslaptis, kad amžinojo poilsio vietose galima aptikti įvairių praeities detalių. Ir šįsyk ne veltui ieškota – apsilankiusiųjų dėmesį patraukė neįprastas užrašas ant vienos šeimos antkapio: pasidomėjus juo vėliau išsiaiškinti įdomūs faktai, susisiejantys su Kaltanėnų (Švenčionių r.) miestelio istorija. 

Po to dviratininkų vora nutįso vieškeliu, pakeliui kirtę Dumblės upelę (būtent prie šio upeliuko ištakų iš Dumblio ežero dauguma žygio dalyvių lankėsi š. m. sausio 25 d. keliaudami pėsčiomis po Labanoro apylinkes bei lydimi Labanoro regioninio parko vyr. specialistės G. Grašytės – aut. pastaba) ir aplenkę Padumblės kaimą, pasuko į kairę tik iš tolo akimis palydėdami Šlapimo viensėdį (taip, pasirodo, ir tokių ne itin gražias asociacijas keliančių pavadinimų pasitaiko šiose apylinkėse). Taip pat keliaujančių smalsuolių grupelė nepraleido progos nors trumpam nusukti į šalį ir pasidairyti po miškų prieglobstyje išsibarsčiusį Paibutiškio kaimelį (šio pavadinimo kilme taip pat parūpo pasidomėti). Ilgiau neužgaišę žygeiviai sugrįžo atgal į vieškelį, kol už kelių kilometrų pasiekė dešinėje pusėje, žemumoje, gulintį Šekščio ežerą – palei jį pasukę per Pašekščio kaimą I (nesunku išsiaiškinti, kad šio kaimo pavadinimas kilęs nuo šalia esančio ežero), po to it asla suplūktu miško keliuku priartėjo prie kaimo turizmo sodybos ,,Labanoro dūda“. Atokioje ir ramioje vietoje įsikūrusios sodybos šeimininkas V. Valiukas pakvietė užsukti pasižvalgyti po gana nemažą, jaukiai įrengtą teritoriją prie pat Šekščio ežero: rąstiniai nameliai su visais patogumais pritaikyti šeimų poilsiui, taip pat čia teikiamos švenčių organizavimui skirtų patalpų nuomos paslaugos, be to, siūlomos įvairios laisvalaikio pramogos, veikia nedidelis žirgynas, kuriame galima ne tik žirgais pajodinėti, bet ir, priklausomai nuo metų laiko, pasivažinėti karieta ar rogėmis. Taipogi šalia esančiame aptvare ganosi tauriųjų elnių būrelis, kuris tik pajutęs, kad atsidūrė dėmesio centre, darniai patraukė arčiau atvykėlių. Susipažinę su ,,Labanoro dūda“ bei patenkinę smalsumą įvairiais klausimais, palikę už nugaros Pašekščio II kaimelį, žygio dalyviai savo metalinius ,,žirgus“ pasuko Budrių kaimelio pusėn– labai jau knietėjo ne tik Budrių piliakalnį pasiekti, bet ir to paties pavadinimo riešutmedį aplankyti, mat iki šiol niekaip nepavyko jo rasti bei apžiūrėti. Šįsyk nusišypsojo sėkmė: vietiniams ,,gidams“ suteikus taip reikalingą pagalbą bei priartėjus prie pro Budrius Peršokšnų ežero glėbin srūvančią Dumblės upelę, galų gale surastas ir senasis riešutmedis. Nors pasirodė, kad šio gamtos objekto būklė ne iš geriausių, visgi rusena viltis dar ne vienąkart pamatyti senolį apsigaubusį vešlia žalumos skraiste. Įsiamžinę atminimui šalia riešutmedžio bei gvildendami įvairias versijas, kas gi ir kodėl šį ne mūsų kraštų medį čia pasodino, žygeiviai jau antrąkart kirto Dumblės upelę ir atokvėpio minutėlei stabtelėjo mažoje aikštelėje, nuo kurios atsivėrė neeilinio grožio vaizdas į už Peršokšnų ežero įlankos rymantį Budrių piliakalnį. Pailsėjus ir po apylinkes paganius akis, kopta į aukštumėlę, po to, pastačius dviračius, pėsčiomis keliauta į ežero pusiasalyje esantį piliakalnį (vertėtų priminti, kad dėl šio ledyninės kilmės palikimo panaudojimo praeityje iki šiol liko neatsakytų klausimų – aut. pastaba). Didžioji žygio dalyvių dalis aplankė Budrių piliakalnį ne pirmąkart, todėl galėjo įsitikinti, kad kiekvieną kartą šis objektas vis kitoks: žiemą jis ramiai stūksojo, suspaustas ledinių ežero gniaužtų, o šįkart atvykėlius pasitiko gairinamas nejaukaus šiaurės vakarų krypčių vėjo bei skalaujamas gausiai į krantus atsimušančių bangų. 

Aplankius vieną iš dvidešimt aštuonių Švenčionių žemės piliakalnių (šis piliakalnis yra Labanoro regioninio parko teritorijoje) pažintinio žygio dalyviai mažumėlę sugrįžo jau pažįstama kelio atkarpa, o nuo Budrių kaimo pasuko tiesiai Rūdupio (keliamos kelios šio vietovardžio kilmės versijos) kaimelio pusėn: šis, kaip ir kiti tądien aplankyti Labanoro girios kaimeliai, mažas, jaukus, pasislėpęs nuo didesnių vieškelių, ir tebeturintis kokį įdomesnį statinį, kurį žingeidu apžiūrėti bei aptarti. Toliau – paskutinis kelionėje aplankytas kaimas – Padumblė (kadangi netoliese vingiuoja Dumblės upelis, kaimo pavadinimas siejamas su šiuo vandenvardžiu), esantis jau visai netoli Labanoro: čia užsukus į vienos iš sodybų kiemą, dėliota šios vietovės praeities mozaika, pasidalinta žygio metu patirtais įspūdžiais bei apžvelgti būsimo II etapo žygio planai. Po pusvalandžio sėkmingai pasiekus Labanoro miestelį – paskutinė I etapo žygio dalyvių nuotrauka prie vieno įrengtų stendų su užrašu ,,Labanoras 2017 – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ (beje, šiuos stendus pamatys visi užsukę į Labanoro miestelį) ir neprarandama viltis, kad kituose įgyvendinamo projekto žygiuose dalyvaus vis daugiau bendraminčių, kurie pažadins savyje norą prisijungti prie aktyvaus ir turiningo Švenčionių žemės palikimo pažinimo.